Towards the entrepreneurial college model : Estonian and German examples of creative industries

Abstract

Universitetų decentralizacija ir aukštųjų mokyklų stiprinimas regionuose yra suvokiama kaip regioninės politikos dalis. Antreprenerystė kultūros arba meninės pakraipos aukštosiose mokyklose yra mažai nagrinėtas reiškinys. Autoriai analizuoja būtent šių mokyklų verslumo vaidmenį trigubos spiralės modelyje (Mokslas – Pramonė – Valstybė) (angl. Triple Helix model), kadangi tradicinio universiteto vaidmuo minėtame modelyje yra plačiai aptartas. Straipsnyje siekiama užpildyti šią spragą, analizuojantmeninės pakraipos aukštųjų mokyklų misiją ir modelį, kurios iš dalies atlieka regioninį, iš dalies ir nacionalinį vaidmenį. Antreprenerystės vaidmuo ir jos supratimas kūrybinės pakraipos aukštosiose mokyklose ir kūrybinėse industrijose iki šiol nėra savaime suprantamas dalykas. Verslumo mokymas savo esme skiriasi nuo tradicinių akademinių studijų, ypač jeigu tikslinę grupę sudaro studentai studijuojantys ne ekonominio ir ne verslo srities specialybes. Dažniausiai universiteto vaidmuo apsiriboja “lengvesnio” verslumo ugdymu, plėtojant verslumo dvasią ir supratimą, o “sunkesnių” įgūdžių ugdymą, kaip verslo planavimas ar kitos konkrečios kompetencijos, paliekant kitoms institucijoms.Antreprenerystės tikslai universitetuose ir aukštosiose mokyklose skiriasi priklausomai nuo jų profilio ir valdymo. Universitetai vykdydami savo misijas (suteikti žinias, atlikti tyrimus ir tarnauti visuomenei) labiau orientuojasi į mokslinius tyrimus, t.y. į tarptautinį ar netgi globalų lygmenį, tuo tarpu aukštosios mokyklos savo tarptautinę patirtį stengiasi pritaikyti regioniniame kultūriniame kontekste ir orientuojasi į jos plėtojimą savo regione.Šiame straipsnyje autoriai į antreprenerystės ekosistemos modelį integravo antrepreneriškų meno ir kultūros mokyklų požymius, įskaitant ir antrepreneriškumo ugdymą jose. Kaip paaiškėjo, antreprenerystė yra ta vienintelė jungiamoji grandis siejanti mokslą, pramonę ir regioną.Kadangi studijos meno ir kūrybinėse industrijose savo esme yra labai praktiškos, studentai įgyja praktinės „realaus gyvenimo“ patirties, reikalingos jų specialybei. Nors menininkai ir dizaineriai dažnai dirba kaip samdomi darbuotojai, tai dar nereiškia, kad jie iš karto tampa verslininkais, kuriems nereikia ugdyti verslumo kompetencijų.Nors nėra nustatyta konkretaus balanso tarp vidinio universitetinio verslininkystės mokymo ir išorinio „sunkaus“ praktinio pritaikymo aplinkoje, pagrindinė „lengvo“ ugdymo funkcija yra paskatinti antreprenerišką mąstymą. Remiantis tam tikromis apžvalgomis ir pastebėjimais, galima rasti teigiamą ryšį tarp pagrindinių verslumo kompetencijų (požiūrio, įgūdžių ir žinių). Tai reiškia, kad gilinant žinias ir formuojant įgūdžius „sunkesnės pusės“, tuo pačiu formuojasi teigiamas požiūris į verslininkystę bei pasiekiamas aukštesnis suvokimo lygis apie verslą apskritai.Autoriai, norėdami išskirti pagrindinius veiksnius įtakojančius antreprenerystės plėtojimą kūrybinės pakraipos aukštosiose mokyklose, straipsnyje pristatė dviejų mokyklų atvejo analizes: Viljandi Culture Academy (Estija) ir Burg University of Art and Design (BGU) (Vokietija). Š ios dvi mokyklos yra panašios tuo, kad tiek Rytų Vokietijoje, tiek Estijoje didelė dalis senosios pramonės buvo nepasiruošusi naujiems rinkos ekonomikos iššūkiams ir abiejose regionuose užimtumo struktūra pasikeitė drastiškai.VCA išsiskiria didele iniciatyva ir savo indėliu į vietos regiono vystymą bei verslumo įgūdžių diegimą studijų programose, todėl ji eina priešakyje bendros vyriausybės ir universitetų politikos.Verslo aplinka BGU Halle mieste Vokietijoje yra puikus vietos valdžios iniciatyvos pavyzdys. Šiuo atveju šis miestas galėtų būti regioninis antrepreneriškos ekosistemos centru.