Baltijos rytai: italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją 1918–2018 : monografija

Abstract

Pietryčių Baltijos regioną būtų sunku apibūdinti kaip vieną labiausiai traukusių italų dėmesį. Nepaisant to, teritorija, kurioje įsikūrusios Lietuva, Latvija ir Estija, nėra nežinoma. Jau naujaisiais laikais traukusi Italijos eruditų keliautojų dėmesį1, XX amžiuje ši teritorija tapo vis gilesnio ilgalaikio domėjimosi objektu. Per pastaruosius šimtą metų lingvistai buvo pagrindiniai, nors ir ne vieninteliai, tarpininkai regionui pažinti. Jau tarpukariu Giacomo Devoto vadovavo 1931 m. prie Romos Rytų Europos instituto (IEO) įkurtam Baltijos skyriui. Naujesniais laikais Pietro U. Dini buvo pagrindinis studijų apie Baltijos šalis Italijoje puoselėtojas. Šalia įvairių lingvistų dalykų ekspertai išmėgino savo jėgas gilindamiesi į atskirus su šia teritorija susijusius klausimus. Prie minėto IEO išleistų leidinių ir Šaltojo karo metais pasirodžiusių studijų naujesniais laikais prisidėjo istorinio ir politinio pobūdžio veikalai, parengti, be kitų, Claudio Carpini ir Alessandro Vitale. Baltijos šalių įvaizdis Italijoje XIX ir XX amžiuje buvo retai tyrinėtas objektas. Išskyrus P. U. Dini veikalą ir kelis trumpus Piero Bugiani, C. Carpini, Andrea Griffante, P. U. Dini ir A. Vitale excursus (kurie visi daugiausia skirti Lietuvai)3, ši sritis išsamiai dar neištirta. Šia knygele siekiama bent iš dalies užpildyti šią spragą, tyrinėjant Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdžio pokyčius pastarojo amžiaus kasdienėje Italijos spaudoje. Pasirinktas laikotarpis atitinka laiką, praėjusį nuo trijų šalių nepriklausomų valstybių įkūrimo būtent prieš šimtą metų. Tikrai ne siekiant paminėti šį jubiliejų, pasirinktas laikotarpis leidžia suvokti, kokią stiprią įtaką skirtingi politiniai režimai, vienas po kito įsitvirtinę trijose valstybėse ir Italijoje, bei tarptautinis kontekstas turėjo Baltijos šalis lankiusių italų stebėtojų nuomonei.[...]