| Abstract: | Nagrinėjama tema iki šiol moksliniu lygmeniu sistemingai netyrinėta. Istorikų ir kitų autorių teiginiai yra fragmentiški ir prieštaringi. Visgi temos nagrinėjimui reikalingos istorinių šaltinių publikacijos, ypač LGGRTC vardyno 1 t., taip pat gausūs archyviniai dokumentai teikia galimybes atskleisti svarbiausius Lietuvos katalikų dvasininkų (kunigų ir vienuolių) represavimo 1940-1941 m. bruožus. Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos laikotarpiu vietiniai katalikų dvasininkai (kunigai ir vienuoliai bei vienuolės) nebuvo tarp svarbiausių represuojamų grupių, t. y. politikų, tarnautojų, karininkų ir visuomenininkų. Visgi dvasininkų apskaita ir sekimas, ypač Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ir mažesnių šalies agresorės religinių grupių naikinimo pavyzdžiai netiesiogiai byloja, kad religijai priešiškos imperijos prievartos aparatas ruošėsi Lietuvos katalikų dvasininkiją likviduoti bent jau kaip savarankišką grupę. NKVD / NKGB stengėsi kuo daugiau kunigų verbuoti. Šiuo tikslu pakartotinai kviesti atvykti maždaug 115 kunigų (7,9% visų šios kategorijos asmenų), bet rezultatas buvo menkas – 12 pasižadėjusių (0,8% visų kunigų, 10,4% verbuotų kunigų), iš kurių 3 etatiniai darbuotojai (0,2% visų kunigų, 2,6% verbuotų kunigų). Pagal dabartinę tyrimų būklę, nagrinėjamu laikotarpiu represuotų Lietuvoje katalikų dvasininkų (vietinės bažnytinės provincijos, Vilniaus arkivyskupijos Lietuvai atitekusios dalies ir Lenkijos pabėgėlių) bendras kiekis yra maždaug 111 asmenų: 64 (beveik 58%) lietuviai ir 47 (virš 42%) lenkai. Iš Lietuvos bažnytinės provincijos ar jos ribose buvusių vienuolynų represuotas 61 asmuo, iš kurių 53 – dieceziniai kunigai, 5 – vienuoliai kunigai, 3 – vienuoliai (1 brolis ir 2 seserys): 21 iš Kauno arkivyskupijos, 19 iš Vilkaviškio vyskupijos, 11 iš Panevėžio vyskupijos, po 5 iš Kaišiadorių ir Telšių vyskupijų. Visi jie buvo lietuviai.[...]
The subject investigated has not been systematically researched at scientific level until now. The claims made by historians and other authors are fragmented and controversial. However, the publications of historical sources necessary for the subject under research, particularly Volume 1 of the list of names published by the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, as well as numerous archival documents make it possible to reveal the main features of the reprisals of Lithuanian priests and monastic communities in 1940 and 1941. During the occupation and annexation of the Republic of Lithuania, local Catholic priests, monks and nuns were not among the most important groups of the repressed, i.e. among politicians, white collar workers, officers and public figures. Nevertheless, the registration and surveillance of priests, the cases of the annihilation especially of the Russian Orthodox Church and smaller religious groups of the aggressor country, testify indirectly to the fact that the oppressive apparatus of the Empire that was hostile to religion was getting ready to annihilate the Lithuanian Catholic priests at least as a separate group. The NKVD / NKGB took efforts to win over as many priests as possible. About 115 priests (7.9% of all the priests) were repeatedly summoned to the agencies with this purpose in mind but the result was as poor: 12 of those who promised to arrive (0.8% of all priests, 10.4% of recruited priests), three of them staff workers (0.2% of all priests, 2.6% of recruited priests) showed up. According to the available research results, during the period examined a total number of repressed Catholic priests and monks in Lithuania (of the local Church Province, the part of the Roman Catholic Metropolitan Archdiocese of Vilnius assigned to Lithuania, and Polish refugees) is about 111 persons: 64 (almost 58%) Lithuanian and 47 (over 42%) Polish.[...] |
