| Abstract: | Straipsnyje aptariamos rusų kalbos leksemos voda (vanduo) raiškos formos ir būdai, kurie I. Bunino prozos tekstuose dalyvauja reikšmės vandens paviršius konceptualizacijoje. Aptariant leksemos voda konceptualizaciją, remiamasi J. Apresiano kalbinio pasaulio modelio, suvokiamo kaip „savotiška visuomenės filosofija arba kalbančiųjų požiūrio į pasaulį visuma” (Apresian, 1995а, 2, 630) ir J. Lotmano požiūriu į grožinės literatūros kalbą kaip antrinę modeliuojančią sistemą, suprantamą kaip natūraliosios kalbos antstatą (Lotman, 1998, 21–22). Tokiu būdu, empirinės medžiagos analizės atramos tašku tampa natūralioji kalba su jai būdingais reikšmės vandens paviršius bruožais. I. Bunino prozos tekstuose konstrukcijose su leksema vanduo vartojamos gramatinės lokatyvinės, direktyvinės, tranzityvinės formos su prielinksniais – na vode, na vodu, po vode, kurių kontekste realizuojama erdvinė vandens paviršius reikšmė. Reikšmės vandens paviršius semantinio komponento aktualizacija I. Bunino prozos tekstuose siejama su leksemos voda leksine aplinka, kurios pagrindą sudaro skirtingų semantinių grupių veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Remiantis L. Talmy topologinės rūšies
teorija atlikta leksinių elementų sistematizacija, kurios pradinė semantika natūraliojoje kalboje nėra tiesiogiai susieta su reikšme vandens paviršius, parodo, kad I. Bunino prozoje vartojamos leksemos sudaro pagrindą formuojant reikšmės vandens paviršius interpretacinį lauką. Leksinės reikšmės vandens paviršius funkcionavimo kontekstui būdingas metaforiškumas. Leksemos ravnina, pole, zerkalo, glad’, zyb’, gory, cholmy, zerkal’nost’, mlečnost’ ir kt. I. Bunino prozos tekstuose tampa meninės raiškos priemone, kuri, atlikdama vandens paviršius reikšmės konceptualizacijos funkciją, akcentuoja ne tik plokščią ar reljefinę vandens realijos formą, bet ir nusako jos spalvą, mastą ir dalyvauja formuojant specifinę I. Bunino kalbai būdingą pačios Būties esmės raišką.
Understanding the semantics of the word voda in its spatial terms is associated with the notion that this word in the Russian language is conceptualized as a three-dimensional object: в воде, and as a two-dimensional extension: на воде, по воде. The combined topological characteristics of the word voda suggest that spatial conceptualisation is determined by two topological concepts: a volume and a plane. This article discusses the second type of these conceptualisations and determines its grammatical forms, identifies the lexical environment of structures with lexeme voda, and solves the task of systematising the vocabulary of words in its notion as defined in I.Bunin‘s prose texts as a surface of water. The conceptualisation of lexeme voda in its notion, defined as a surface in I. Bunin‘s prose texts, has two types of representation: grammatical and lexical. During analysis, it was found that thespatial grammatical conceptualisation of surface value is based on locative (на воде), directive (на воду), and transitive (по воде) syntaxemes formed by constructions with prepositions and lexeme voda declensional compounds. This study shows that the lexical contexts of these constructions with lexeme voda and spatial prepositions are presented by verbs of different semantic groups as well as some nouns. On the basis of its relation to topology, the term surface is designated as a plane, a twodimensional spatial extent. Therefore, the lexical systematisation of means designated to express the meaning of surface of water in I. Bunin‘s prose texts is based on its reference to topology and L. Talmy’s topological type. Thus, a wide range of lexemes found in I. Bunin’s discourse, such as равнина, поле, зеркало, зеркальность, поверхность, горы, холмы, бугры, etc., can be described topologically as a plane and a bulge, and are used to designate the surface of water. Therefore, these lexemes are part of an interpretative field of the lexical conceptualisation of the spatial value of water as a surface [...]. |
