Acropolis according to Wyspiański by Grotowski: new interpretation and another understanding of the European cultural archetype

Abstract

The fall of European civilisation marked World War II. From our modern perspective we might see that apocalyptic disaster in terms of a Hegelian contradiction in the dialectical structure of being. Such a method of historical interpretation helps the human mind reconcile inhuman and extreme war experiences on qua a higher level of truth. Following a Hegelian train of thought, every single event is necessary and logical. Such an attitude makes us cope with nonsense, and the absurd and calamitous nothingness of any totalitarianism (as well as with its opposites).Therein, we miss the placating content of the Hegelian triadic framework of historical process. Does a new Acroplis exist that feeds itself on the deepest sense of our time? Do we really need it now?

Kultūrinėje Europos sąmonėje graikiško žodžio akropolis skambesys visais laikais buvo susijęs su gilia estetine patirtimi. Remdamasi neopragmatine estetinės patirties samprata, straipsnyje analizuoju, kaip kintančiame socialiniame kontekste istorija keičia amžinuosius kultūros archetipus ir kaip juos patiria žiūrovai interaktyvaus suvokimo metu. Akropolio įvaizdis, nuolat iškylantis meno kūriniuose, XX a. pradžioje dar kartą pasirodė Stanisławo Wyspiańskio (1869-1907) dramoje „Akropolis“. Lenkų menininkas pasitelkė šį vieną garsiausių Viduržemio jūros kultūrinės mitologijos motyvų kurdamas įsivaizduojamą istorijos filosofijos paveikslą. Veiksmo vieta čia tampa lenkų akropolis, t. y. Vavelio kalva ir katedra, kuri yra ne tik nacionalinė šventovė, bet ir Lenkijos kultūros paminklas. Wyspiańskio dramoje, prieš 12 metų išpranašavusioje antrąją Lenkijos nepriklausomybę (1914 m.), Vavelio kalva tapo atgautos laisvės simboliu, o jos lokalus įvaizdis persipynė su universalia kultūrine graikiškojo -europietiškojo akropolio dimensija. Kita akropolio įvaizdžio transformacija sietina su 1962 metais Jerzy‘io Grotowskio (1933 -1999) pastatytu spektakliu „Akropolis pagal Wyspiańskį“, kuriame veiksmo vieta iš Vavelio buvo perkelta į koncentracijos stovyklą. Dinamiškos Grotowskio spektaklio estetikos poveikis žiūrovui tapo būdu revizuoti kultūrinį akropolio archetipą, kurio daugiasluoksnis turinys dar kartą aktualizavosi liminalinėse asmeninės ir nacionalinės egzistencijos aplinkybėse. Dialektiškai interpretuodamas istoriją, Grotowskis, priešingai nei numato mitologinis akropolio įvaizdis, savo spektaklio prasmes kūrė pasitelkdamas absurdo ir grotesko estetiką. Žvelgdamas iš pokario civilizacijos griuvėsių perspektyvos, režisierius laužė senas mentalines struktūras tam, kad jos užleistų vietą naujos egzistencinės patirties sąlygotai kognityvinei ir estetinei realybei.