Sacral theatre narrative in contemporary Lithuanian theatre

Abstract

Straipsnyje aptariami esminiai sakralinio teatro teoriniai aspektai – Theatum Mundi ir Ordo Amoris konceptai – ir jų refleksija šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Lyginant klasikinio ir modernaus sakralinio teatro konceptus Theatrum Mundi ir Ordo Amoris išskiriami ir aptariami krikščioniškojo sakralinio teatro požymiai; nustatomi šiuolaikiniame Lietuvos teatre dominuojantys sakraliniai vaizdiniai; atskleidžiama evangelinių siužetų, simbolių ir vaidybinės erdvės teatralizacijos dinamika. Pirmą kartą skralinio teatro konceptas Theatrum Mundi buvo paminėtas Pedro Calderono de la Barcos dramoje El grand teatro del mondo. 1645 metais išspausdintame kūrinyje rašytojas realybę interpretuoja kaip spektaklį, kurio vyriausiasis režisierius – Dievas. Teatrum Mundi pasaulyje, kurį įspūdingai atskleidė jėzuitų baroko teatro scena, žmogus gyvena Dievo akivaizdoje. Veiksmas, kuris atkuria šį ryšį, ir yra dieviškosios meilės kontempliacija. Dvasingumo ugdymo metodikos šaltinis – Šv. Ignaco Lojolos knyga Dvasinės pratybos. 1583 metais išspausdintoje knygoje atsiskleidžia ne tik dvasingumo stilius ir metodas bet kartu išryškinamas atitaisantis save žmogus. Ordo Amoris termino autorius – filosofas Max Sheler’is. Jo nebaigtoje, jau po autoriaus mirties 1929 metais išleistoje, studijoje Ordo amoris, meilės tvarkos forma aptariama kaip „žmogaus esmės formulė“, atsiskleidžianti ne žmogaus mąstymu, bet jo gebėjimu mylėti, dalyvauti būtyje, kuri įsišaknijusi meilėje.[...].