Uigur separatism in PRC: historical and economic reasons
Author |
---|
Razumaitė, Justina |
Date | Volume | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2008 | 3 | 6 | 18 |
XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Kinijos Liaudies Respublika (KLR) turi vieną stipriausių pasaulio ekonomikų ir yra viena įtakingiausių šalių. Žvelgiant iš globalios perspektyvos ir statistikos pateikiamų rezultatų, KLR puikiai sprendžia įvairias problemas bei planuoja ateitį šalies viduje ir už jos ribų. Bet iš kitos pusės, ar iš tiesų Kinija taip nepriekaištingai vykdo savo ekonominę plėtrą, kartu įtraukdama įvairias socialines grupes į šį procesą? Ar tikrai Kinija pajėgi priimti regioninės politikos iššūkius, turint omenyje, kad ji yra multietninė šalis? Be to, koks yra etninių grupių atsakas į vykdomas reformas ir ekonominę plėtrą? Ar etninės grupės patenkintos Kinijos suteikiamomis teisėmis bei vykdoma politika ir kaip jos stengiasi apginti savo teises į gyvenamąją erdvę ir etniškumą? Šiame straipsnyje bus stengiamasi rasti atsakymus į iškeltus klausimus kalbant apie uigūrų separatizmą Kinijoje. Uigūrai – tai viena iš penkiasdešimt penkių etninių mažumų Kinijoje, mongolų migrantų ir turkiškai kalbančių musulmonų palikuonys. Jie gyvena Kinijos šiaurės vakaruose, kur Kinija ribojasi su Mongolija, Afganistanu, Pakistanu, Tadžikistanu, Indija, Kazachstanu, Kirgiztanu. Tai yra vienas iš Kinijos autonominių regionų (angl. – Xinjiang Uigur Autonomous Region), turtingas natūralių gamtinių išteklių ir vienas pagrindinių Kinijos vidaus naftos šaltinių. Uigūrų atsiskyrimo nuo Kinijos problema egzistuoja jau nuo senų laikų, jų tikslas – atkurti Rytų Turkistano Turkų Islamo Respubliką. Respublikos atsiradimo data laikomi 1864 metai, tačiau 1884-aisiais regionas buvo inkorporuotas į Kinijos imperiją. Vėliau šalis buvo atkurta keletą sykių, tačiau nesugebėjo tinkamai įsitvirtinti ir vėliau pateko į komunistinės Kinijos sudėtį. Galimybė dar sykį atkurti šią respubliką atsirado po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai Centrinėje Azijoje nepriklausomybę atkūrė šio regiono šalys. Taigi, uigūrai turi savo istorinę žemę, kalbą, rašto sistemą, religiją, ir tai juos skatina siekti nepriklausomybės, savo identiteto išsaugojimo ir, kaip jie deklaruoja, išvengti ekonominio kinų išnaudojimo. Iš tiesų regionas yra labai svarbus Kinijos ekonomikai. Jis yra turtingas gamtinių išteklių, kurie reikalingi milžiniškai Kinijos ekonomikai vystytis. Taip pat geografinės sąlygos – dykumos ir kalnai – yra išnaudojamos kaip Kinijos branduolinių bei kitų karinių bandymų vietos. Geopolitine prasme, būdama šiame regione, Kinija gali stebėti ir dalyvauti politiniuose procesuose Centrinėje Azijoje bei Artimuosiuose Rytuose. Greta viso to, Kinija gali demonstruoti savo kultūrinę galią, engdama uigūrų etniškumą ir stengdamasi juos įtraukti į konfucionistinės kultūros erdvę. Dėl šių įvairių priežasčių po Sovietų Sąjungos žlugimo įtampa tarp komunistinės Kinijos valdžios ir uigūrų padidėjo. 1992 metais prasidėjo pirmieji separatistiniai sprogdinimai regione, kurie vykdomi iki šiol. Todėl Kinijos valdžiai ir uigūrų lyderiams tenka spręsti separatizmo problemą, ieškant teisingiausio būdo, kad abi pusės būtų patenkintos.
Summarizing all the facts described in the paper, the main factors which influence Uighur Separatism in China showed up. They can be divided into two groups, “Uighur factors” and “Chinese factors”. As “Uighur factors” there can be named the historical heritage, different traditions from Han Chinese, Islam religion, different language, protection of identity, a hope to re-establish independent state. As “Chinese factors” there can be enumerated deep penetration into Uighur geographic area with the main purpose to rule and influence the region; also Chinese efforts to demonstrate their cultural supremacy; furthermore, rational economic incentive, because Xinjiang is very rich in natural resources such as oil, jade, minerals, cottons, and also dessert area, which can be used for Chinese scientific purposes. But what Uighurs protest against Chinese penetration and do not want to second-class citizens. And the historical situation and economic repressions from the Chinese side influences so called separatism. What can be done in the future to improve Han-Uighur relations? Looking from the local perspective, Chinese can soften economic expansion and respect at least what they promised in the Constitution – that ethnic minorities and Chinese all are equal. Also, China should understand that the standards of the Han cannot be applied to national minorities. It is evident that in the case of Uighurs China is facing with national dichotomy, but not integration. Thus, economical development and political repressions will not satisfy demands of national minorities in the 21st century. Also, in a short run China can stabilize situation while continue the double economic opening of Xinjiang by implementing projects such as Great Islamic Circle, Western Development Plan. Participation of Xinjiang maximizes its role in the Open Door policy, and promotes local autonomy. Also, China has to try to find proper communication channels with Uighur diaspora abroad and to prove that it wants just peaceful cooperation for both sides. As for Uighurs, they will not stop seeking their independence, but they should be as much transparent as they can not only in the international level, but also in a local one. It is better for them to resist peacefully, demonstrating maturity and trust for everything they are doing. And if in the long run chances happen, may be they will get independence or at least improve their situation. In the long run, China should change its political and economical path. China will become developed country, will start to respect human rights, will be more liberal and in some sense democratic. And all the circumstances will satisfy both sides – Chinese and “Uighur Separatists”.