Nuo Kuprelio iki Kentauro: mitopoetinės Igno Šeiniaus potekstės

Abstract

Straipsnyje svarbiausi lietuvių kalba parašyti Igno Šeiniaus kūriniai proza aptariami iš mitopoetikos perspektyvos, pasiremiama loginės analizės, lyginamuoju, analitiniu-kritiniu metodais, ieškoma „amžinųjų“ temų, kreipiamas dėmesys į personažų kūrimo principus ir lyčių santykius. Dalį „klajojančių“ siužetų Šeinius sąmoningai perkūrė modernistine maniera, transformuodamas žinomus siužetus ir juos praturtindamas sava interpretacija. Tačiau Šeiniaus kūriniuose esama ir fabulų, kurios glūdi kūrinių potekstėje autoriui sąmoningai jų nesuvokiant. Analizuojami abu variantai, daromos apibendrinančios išvados. Using comparative, logical and critical analysis and searching for ‘eternal’ themes (‘wandering’ plots), the article analyses the myth in major works by Ignas Jurkūnas Šeinius. The analysis also focuses on problematics of gender and Šeinius’ ability to construct male-female modus vivendi. Love theme was very important to a young writer, therefore it prevails in his works written during the first period (1910–1917). The most successful Šeinius’ work is novel Kuprelis (The Hunchback, 1913). It became very popular especially after its second edition in 1932 (Šeinius transformed Kuprelis in many aspects by improving its language, style and even plot). In Šeinius’ works, some of the ‘main’ plots of European literature were adopted by using modern and ironic manner, while others were included by the author unknowingly (for instance, in Kuprelis). The article discusses both versions.