Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai

Abstract

Šiuolaikiniai postmodernistiniai istorijos filosofai istorinį tekstą linkę laikyti naratyvu, labai artimu literatūriniam, grožiniam naratyvui. Tokia išvada,viena vertus, parodo per pastaruosius dešimtmečius pasiektą pažangą istorinių tekstų tyrimo srityje, leidusią suvokti, jog istorinės praeities reprezentacija pavaldi tokiems pat tekstiniams mechanizmams, kokie galioja ir grožinėje literatūroje. Kita vertus, ji verčia susirūpinti galima istorijos tik kaip literatūros žanro porūšio, negalinčio pretenduoti į jokį moksliškumą, traktuote. Šiame straipsnyje imamasi ieškoti esminio kriterijaus ar požymio, leidžiančio aiškiai atriboti istoriją nuo literatūros. Autorius mano, kad tokio kriterijaus paieškoms gali pasitarnauti literatūrologinės disciplinos - naratologijos - priemonių pritaikymas istorinių tekstų analizei. Ji neabejotinai patvirtina išvadą, kad istoriniai veikalai yra naratyvai, ir leidžia aiškiau apčiuopti istorinio bei literatūrinio naratyvų tekstinius skirtumus. Aptariami taip pat kiti du istorinio ir grožinio naratyvų skirtumo kriterijų variantai - tiesos bei pragmatinis. Straipsnis baigiamas išvada, kad tekstinėje plotmėje neįmanoma rasti esminio skirtumo tarp istorinio ir grožinio pasakojimų. Toks kriterijus slypi tik referencinėje, už teksto esančioje sferoje ir pasireiškia pačiu istorinių įvykių realumu. Contemporary post-modern philosophers of history tend to refer to historic text as a narrative which is closely related to literary, i.e. fiction narrative. On the one hand, such a conclusion reveals the progress achieved during the last two decades in the field of researches of historical texts, which made it possible to perceive that the representation of historical past is subject to the same textual mechanisms applicable in fiction literature. However, on the other hand, there is a concern that the treatment of history as a sub-type of literature genre may diminish its scientific nature. This article aims to identify the essential criterion or feature which would enable to clearly delimitate history from literature. The author of the article assumes that the application of literature science, such as narratology, techniques in the analysis of historical texts may be of service in search of the above-mentioned criterion. This clearly confirms the conclusion that historical works may be considered narratives and enables to identify textual differences between historical and literary narratives. Another two criteria regarding differences between historical and literary narratives, i.e. truth and pragmatism, are also discussed. The final conclusion provided at the end of the article suggests that it is impossible to identify the key difference between historical and fiction narratives. Such criterion exists only in the referential sphere, which is distant from the text, and manifests itself in the reality of historical events.