Investicijų grąžos į pienininkystės ūkius vertinimas

Abstract

Pienininkystės sektorius Lietuvoje jau daugelį metų susiduria su ekonominėmis problemomis apsprendžiančiomis pienininkystės ūkių ir laikomų melžiamų karvių mažėjimą. Nors vidutinis pieno primilžis iš karvės didėja, bendras primelžto pieno kiekis turi tendenciją mažėti. Perdirbimo įmonės kompensuodamos žaliavos trūkumą pieną importuoja. Dalis didesnių pienininkystės ūkių, laikančių 200-300 melžiamų karvių, ryžtasi investuoti į naujų tvartų statybą ir bandos didinimą, tačiau vis daugiau mažesnių ūkių iš šio verslo pasitraukia. Argumentų atsisakyti pienininkystės verslo yra ne vienas, tačiau paprastai minima maža pieno supirkimo kaina. Priimant sprendimą investuoti į pienininkystės ūkių plėtrą svarbu žinoti prie kokių sąlygų šios investicijos atsipirks, ar šios sąlygos atskiram ūkiui yra pasiekiamos. Mokslinė problema – kokie yra ekonomiškai naudingų investicijų į pienininkystės ūkius parametrai. Tyrimo tikslas – nustatyti prie kokio karvių skaičiaus ir primilžio realiosios investicijos į pienininkystės ūkį yra ekonomiškai naudingos prie esamų pieno supirkimo kainų Lietuvoje. Metodika. Remiantis pasirinktais trimis karvidžių dydžiais (80, 160 ir 240 vietų), atitinkančiais karvidės modulinės plėtros koncepciją, bei dviem technologiniais procesais (mechanizuotas ir automatizuotas), parengtos investicijų į tvarių karvidžių statybą ir įrangą sąmatos, sudaryti efektyvaus šėrimo racionai (primilžis iš karvės – 7000, 9000 ir 11000 kg), paskaičiuotas išlaidų poreikis pašarams. Remiantis šiomis sąlygomis, nustatyti investicijų grąžos rodikliai – vidinė grąžos norma ir investicijų atsipirkimo trukmė. Papildomai įvertintos investicijų finansavimo iš skolintų lėšų galimybės, bei investicinės paramos poveikis analizuojamiems rodikliams. Rezultatai. Investicijų dydis į nagrinėjamo[...]