Black self, racial world : Toni Morrison's The Bluest Eye as a terminated bildungsroman

Toni Morrison romanas „Mėlyniausios akys” vaizduoja vienuolikmetės juodaodės mergaitės Pekolos troškimą turėti mėlynas akis. Ši fizinė su baltųjų grožio idealu siejama savybė įgalintų rasinės diskriminacijos prietarų valdomą pasauli matyti pro žydros fantazijos prizmę, gebančią transformuoti patetiškos, nemylimos juodaodės mergaitės neigiamą esaties sampratą. Svajonė įgauna tragišką atspalvį romano pabaigoje, kai tėvo išprievartauta Pekola išprotėja ir patiki, kad jai pavyko realizuoti mėlynųjų akių stebuklą. Tačiau iliuzinė transformacija pažymi dvasinę ir psichinę deformaciją, skatinančią leistis į nesibaigiančią „mėlyniausių akių” paieškos kelionę. Literatūros teorijoje kelionė identifikuojama su tapsmo romanu, kuris, anot Jerome’o Buckley’o, atspindi fizinį, psichologinį bei intelektualinį vystymąsi, jausmo ir minties brendimą, esaties realizavimą ir individualaus požiūrio į aplinkos poveikį formavimąsi. Elizabeth Abel ir kiti tyrinėtojai primena, kad tapsmo literatūros pradžia yra J.W.Goethe’s romanas Vilhelmas Meisteris, parašytas XVIII amžiaus švietimo kultūros epochoje. Klasikiniame tapsmo romane išryškėja ne tik idealistinis požiūris į esaties tobulėjimą, bet ir tikėjimas skatinamąja bei globėjiškąja visuomenės galia herojaus kaitai. Kapitalizmo augimas XIX XX amžiais pakeitė sampratą apie individo ir visuomenės santykius. Premodernistiniame romane dažnos didaktinės tendencijos, pasireiškiančios naratyvinės erdvės naudojimu vaizduojant standartizuotas lyčių elgesio normas ir leistinus esaties realizavimo tikslus. Modernistiniame romane didaktiką pakeičia psichoanalitinis žvilgsnis į žmogaus ir visuomenės konflikto ištakas, o herojaus tapsmo naratyvas tampa neatsiejamas nuo visuomenės kritikos. Retrospektyvus požiūris į individo ir visuomenės santykį padeda suprasti Morrison romano funkciją, aptartą esė „Šaknys: Protėvis ir mūsų esatis”. Morrison teigia, kad romano žanro asocijavimasis su realybės vaizdavimu - nepaisant sąvokos „realus” daugiaplaniškumo - priartina šią meninės raiškos formą prie intelektualiniu ir kultūriniu atžvilgiu plačios skaitytojų auditorijos. Pirmieji realistiniai XVIII XIX amžių romanai subūrė viduriniosios klasės skaitytojų ratą. Šis žanras, anot Morrison, tapo priemone šviesti sparčiai industrializacijos kryptimi besivystančią visuomenę. Realizuojant juodaodžių rasinio ir kultūrinio identiteto galimybes didaktinė šio žanro funkcija lieka aktuali. Esė primena, kad vergovė yra nepamirštama juodaodžių identiteto dalis, o dabartinės rasės išlikimas susijęs su folkloro tradicijų ir protėvių dvasingumo išsaugojimu. Glaudus individo ir visuomenės ryšys yra vienas svarbiausių veiksnių formuojant visavertę individualią esatį. Individo ir visuomenės santykis efektyviausiai realizuojamas kolektyvine verbaline praktika religinėse apeigose, afroamerikiečių muzika, didžiavimusi rasiniu identitetu. Morrison pažymi, kad baltieji pasisavino kai kurias kolektyvines juodaodžių folkloro formas. Džiazas, įpintas į plataus spektro kultūrų giją, neteko juodųjų kultūroje turėtos prasmės, kuri, kaip teigia autorė, nuo vergovės laikų įkūnija skausmą ir viltis apie laisvę bei šviesesnį gyvenimą. Istorijos virsmuose nyksta ir kolektyvinio pasa baltųjų pasaulio įtaką afroamerikiečių sociopsihologinio vystymosi procesui. Klaudijos kultūrėjimas integruoja moderniosios industrinės civilizacijos pasiekimus ir juodaodžių dvasinį, kultūrinį, istorinį palikimą. Pagarbą praeičiai ir tikėjimą ateitimi skatina Klaudijos tėvai - darbštūs, atviri, sėkmingai gerovės siekiantys juodųjų rasės atstovai. Užguitoji Pekola taip pat ironiška prasme pasiekia užsibrėžtą tikslą - mėlynųjų akių viziją. Psichine aberacija, kurią simbolizuoja „mėlyniausios akys”, reiškiamas priekaištas Pekolos tėvams, Cholliui ir Paulinai, kurie nesugebėjo atsispirti hegemoninės kultūros įtakai. Pekolos dezintegracijos priežastis, incesto aktas, traktuojamas per froidistinę edipinę fiksaciją ir kartu pateikiamas kaip sociokultūrinės disociacijos padarinys. Motinos ir dukters ryšys perteikiamas remiantis Demetros ir Persefonės mitu, simbolizuojančiu mo ters psichosocialinį vystymąsi. Mitologinė-archetipinė paralelė išryškina žmogiškojo patyrimo universalumą, o kartu atskleidžia tokius rasinės nelygybės aspektus, kurie nubrėžia savitas tapsmo romano trajektorijas.