Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projektas 1918–1940 m.: nesėkmės priežastys
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2020 | 1(21) | 254 | 266 |
Tyrime aptariamos priežastys, kurios nulėmė po valstybingumo atkūrimo 1918–1940 m. laikotarpiu nesėkmingus bandymus kodifikuoti Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, kai tuo tarpu kitos kaimyninės valstybės, tame tarpe ir Latvija, Lenkija priėmė svarbiausią privatinės teisės kodifikuotą aktą ir taip išvengė teisinio partikuliarizmo sudaromų kliūčių taikyti vieningą civilinės teisės sureguliavimą. Nacionalinė teisėkūra nuo 1918 m. pradėjo formuotis ir formavosi svetimų teisės šaltinių, galiojusių Lietuvos Respublikos teritorijoje šimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, pagrindu. Pradžioje apsiribota teisės Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos civilinės teisės aktų recepcija, vėliau – parengti šių teisės aktų vertimai, o galutiniu tikslu turėjo tapti galutinis svetimos teisės šaltinių atsisakymas, priimant vieningą visai Respublikai civilinį kodeksą. Prasidėjusius teisėkūros procesus sustabdė sovietinė okupacija.
The study discusses the reasons that led during the period of restoration of statehood in 1918–1940 to unsuccessful attempts to codify the Civil Code of the Republic of Lithuania, while other neighboring states, including Latvia and Poland, adopted the most important codified act of private law, thus avoiding the obstacles created by legal particularism to apply a unified civil law settlement. National legislation since 1918 began to form and formed on the basis of foreign sources of law, which existed in the territory of the Republic of Lithuania for a century before the First World War. Initially, the law was limited to Russian, French and German civil law, and later, translations of the law were drafted, and the ultimate goal was to finally abandon foreign law sources by adopting a unified civil code for the entire Republic. The ongoing legislative process was halted by the Soviet occupation.