Sur la notion de l’apposition en francais et ses equivalents en lituanien
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Volume | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|---|
2014 | 6(1) | 1 | 58 | 66 |
Prancūzų lingvistikoje figūruojančios apozicijos definicijas apibendrintinos dviem požiūriais: 1) daiktavardinė funkcija, 2) antrinė predikacija. Apoziciją laikant antrine kvalifikuojančia predikacija, atskirta nuo pirmosios pauze (prozodine ar grafine), ir einančia šalia pagrindinės, tikslinga kalbėti apie būdvardį ar dalyvį apozicijos funkcijoje. Lietuvių lingvistikoje remiamasi koreferencija, todėl tik daiktavardiniai žodžiai atlieka šią funkciją. Manome, kad apozicijos reiškiama antrinė predikacija, žymėtą išskyrimu, lietuvių kalboje prilygintina išskirtiniams pažyminiams ir aplinkybėms, turintiems savarankiškos predikacijos užuomazgą.
There are two approaches that define the notion of apposition in French linguistics: 1) nominal function, 2) second predication. In cases when apposition is considered the second qualifying predication that is separated from the first one by a pause (prosodic or graphic) and is adjacent to the main one, it is appropriate to speak about an adjective or adverb in the function of apposition. Lithuanian linguistics mentions co-reference, therefore only nominal words perform this function. We consider that comma separated second predication, expressed by apposition, can be compared to Lithuanian detached epithets or circumstances that exhibit rudiments of independent predication.