Narrative development: transition from preschool to school age
| Author | Affiliation |
|---|---|
| Date | Start Page | End Page |
|---|---|---|
2022 | 38 | 39 |
Keletą dešimtmečių tyrinėjant vaikų kalbą, buvo taikomi ir plėtojami įvairūs kalbos vertinimo metodai. Vienas iš jų, rišliojo pasakojimo analizė, plačiai taikoma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, rišlieji pasakojimai turi atpažįstamą struktūrą ir jie suprantami įvairaus amžiaus žmonėms; be to, rišlieji pasakojimai yra kasdienės socialinės komunikacijos ir mokykloje atliekamų veiklų integrali dalis. Dėl šios priežasties rišliojo pasakojimo skatinimas gali būti traktuojamas kaip ekologiškai validus metodas netgi labai jauno amžiaus populiacijoje. Antra, rišlieji pasakojimai vaidina svarbų vaidmenį plėtojant diskursą, ugdant raštingumą ir socializavimąsi. Vaikų rišliojo pasakojimo įgūdžiai yra laikomi pagrindiniais šaltiniais vaikams pradedant pereiti nuo žodinės link rašytinės komunikacijos; be to, rišliojo pasakojimo įgūdžiai gali būti pripažįstami raštingumo pasiekimus liudijančiais rodikliais. Remiantis ankstesniais tyrimais, galima teigti, kad rišliojo pasakojimo diskursas turėtų būti pagrindinis vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, vertinimo ir intervencijos komponentas. Mūsų atliktame tyrime įvertinome 24 tipiškos raidos priešmokyklinio amžiaus lietuvius vaikus, vartojančius vieną kalbą, ir surinkome 48 kūrybinius rišliuosius pasakojimus, sukurtus remiantis dvejomis paveikslėlių sekomis. Mes siekėme įvertinti mikrostruktūrinius elementus, t. y. bendrąjį produktyvumą, leksinę įvairovę ir sintaksinį sudėtingumą. Individualūs vertinami elementai ir jų komponentai buvo analizuojami taikant statistinę aprašomąją ir koreliacinę analizę. Gauti rezultatai patvirtino, kad rišliojo pasakojimo mikrostruktūriniai įgūdžiai buvo visiškai (arba beveik visiškai) įgyti priešmokykliniame amžiuje. Esant keletui išimčių, bendro produktyvumo rodikliai buvo pakankamai aukšti, ir semantinė analizė parodė plataus spektro leksinę įvairovę. Vis dar sunkiai buvo konstruojamos sudėtingos sintaksinės struktūros (ypač priežastiniai ir laiko sakiniai), tačiau net ir šie įgūdžiai buvo pasiekę galutinę išmokimo stadiją.
During decades of child language studies, various methods for language assessment have been, developed. Among them, narrative analysis has been applied widely for a number of reasons. First, narratives have a recognizable structure, and they are familiar to people of all ages; also, narratives are integral part of everyday social interactions and school activities. Thus, narrative elicitation may be considered as ecologically valid method even in the very young populations. Second, narratives play a critical role in development of discourse, literacy, and socialization. Children’s narrative skills are considered a key resource when children begin transition from oral to written communication; moreover, narrative skills may be recognized as predictor of literacy attainment. Following a number of previous studies, one can state, that narrative discourse should be a major component of assessment and intervention for children with language disorders. In our study, we assessed 24 Lithuanian typically developing monolingual children of a pre-primary school age and collected 48 fiction narratives according to two picture sequences. We aimed at evaluation microstructural measures such as general productivity, lexical diversity, and syntactic complexity. Individual measures and sub-measures were submitted to statistical descriptive and correlational analysis. The results confirmed that narrative microstructural skills were completely (or almost completely) acquired at the pre-primary school age. With a few exceptions, general productivity indexes were quite high and semantic analysis indicated wide-ranging lexical diversity. Complex syntactic structures (especially causal and temporal clauses) were still difficult to produce, but even these skills were at the final stages of acquisition.