Should schools undermine or sustain multilingualism? An analysis of theory, research, and pedagogical practice

Most school systems around the world prioritize the teaching of languages and aim to develop bilingual or multilingual proficiencies among their students. However, in a large number of contexts, schools also systematically and intentionally “undermine” the potential of immigrant-background and minoritized students to develop multilingual abilities. This undermining of multilingualism operates either by explicitly prohibiting students from using their home languages (L1) within the school or through ignoring the languages that students bring to school (benign neglect). In some cases, exclusion of students’ L1 is rationalized on the grounds that maintenance of L1 will hinder students’ integration into the mainstream society. In other cases, exclusion is based on the conviction that there is competition between languages and use of the L1 either in school or home will reduce students’ exposure to the school language (L2). The validity of this time-on-task argument is critically analyzed in the present paper. I argue that the research shows no consistent relationship between immigrant students’ academic achievement (in L2) and use of L1 in the home or in the school. By contrast, several research syntheses have highlighted the positive academic outcomes of bilingual programs for minoritized students and also the feasibility of implementing multilingual or translanguaging pedagogies in the mainstream classroom.

Daugelis mokyklų pasaulyje teikia prioritetą kalbų mokymui ir siekia vystyti savo moksleivių dvikalbystės bei daugiakalbystės gebėjimus. Tačiau, gana dažnuose kontekstuose, mokyklos taip pat sistematiškai ir sąmoningai slopina marginalizuotų moksleivių iš imigrantų šeimų potencialą vystyti daugiakalbystės gebėjimus. Šis daugiakalbystės slopinimas vykdomas arba atvirai uždraudžiant moksleiviams vartoti savo gimtąsias kalbas (L1) mokykloje arba ignoruojant kalbas, kurias moksleiviai atsineša į mokyklą (nepiktybinis aplaidumas). Kai kuriais atvejais moksleivių L1 atskirtis yra racionalizuojamas remiantis tuo, jog L1 palaikymas kliudo moksleiviams integruotis į plačiąją visuomenę. Kitais atvejais atskirtis paremta įsitikinimu, jog tarp kalbų vyksta konkuravimas, o L1 vartojimas mokykloje arba namuose sumažins moksleivių sąlytį su mokyklos kalba (L2). Šio „užimtumo laiko“ (angl. time-on-task) argumento pagrįstumas yra kritiškai išanalizuojamas šiame darbe. Aš argumentuoju, jog tyrimai neparodė jokio nuoseklaus ryšio tarp imigrantų moksleivių akademinių pasiekimų (vartojant L2) ir L1 vartojimo namuose arba mokykloje. Priešingai, keletas tyrimų sintezių atskleidė teigiamus dvikalbių programų, skirtų marginalizuotiems moksleiviams, akademinius rezultatus bei daugiakalbių arba transkalbių pedagogikų įgyvendinimo įprastoje klasėje tinkamumą.