1991 metų Lietuvos sutarties su Rusija dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų reikšmė
| Author | Affiliation | |||
|---|---|---|---|---|
Vilniaus universitetas |
| Date |
|---|
2018 |
Šiame straipsnyje analizuojama 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusijos Federacija. Svarbiausios jos nuostatos yra susijusios su atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos tarptautinio teisinio statuso pripažinimu pagal 1990 m. kovo 11 d. aktus ir Lietuvos Respublikos saugumo garantijų įtvirtinimu. Sutartimi Rusijos Federacija pripažino SSRS įvykdytos agresijos (įskaitant aneksiją) prieš Lietuvos Respubliką faktą, Lietuvos Respublikos tęstinumą ir tapatumą 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu įsteigtai Lietuvos valstybei. Taip pat pripažinta Lietuvos Respublikos teisė laisvai pasirinkti saugumo garantijas, tarp jų ir narystę NATO. Šiais aspektais Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis su Rusija yra unikali: tokios sutarties su Rusija neturi nei Latvija ir Estija, nei juo labiau buvusios sovietinės respublikos. Apskritai Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutartis daug prisidėjo prie tarptautinės teisės viršenybės tarptautiniuose santykiuose įtvirtinimo, tebeišlaiko didžiulį potencialą plėtojant draugiškus šalių santykius remiantis tarptautine teise ir teisingumu.
This article deals with the Treaty on Fundamentals of Interstate Relations between the Republic of Lithuania and the Russian Federation, which was signed on 29 July 1991. It higlights the unique circumstances of 1991 that allowed to conclude this Treaty, when both parties had the coinciding interest to support each other against the Soviet leadership. These circumstances predetermined the unique content of the Treaty on Fundamentals of Interstate Relations: neither Latvia or Estonia, nor any former Soviet republic has achieved the treaty with Russia, in which the latter recognised the illegality of the 1940 Soviet aggression (including the annexation of Lithuania) as well as the continuity of the Republic of Lithuania and its identity with the State of Lithuania proclaimed by the Act of Independence of 16 February 1918. Therefore, the provision of the preamble of the Treaty, which mentions the illegality of the 1940 Soviet annexation, and Article 1 of the Treaty, according to which the Republic of Lithuania has been recognised under its legal status as defined by the acts on restoration of independence of 11 March 1990, are identified as the fundamental provisions of the Treaty. They also mean that, under the Treaty, Russia has acknowledged that Lithuania is not a state successor to the Soviet Union as well as the fact that Lithuania had been illegally occupied (had never been a legitimate part of the USSR) and liberated itself from the Soviet occupation (rather than seceded from the Soviet Union) in 1990. This precludes Russia from questioning the legality of the Lithuanian statehood and glorifying 1940 Soviet aggression against Lithuania.[...]