Postsovietinis Lietuvos teatras : istorija, tapatybė, atmintis : [monografija]

Abstract

Lietuvos teatras, įvykus 1990 metų istoriniam lūžiui, akivaizdžiai pakeitė raidos kryptį. Naujos politinės, kultūrinės ir ideologinės prielaidos lietuvių teatrinę veiklą įgalino atsiverti globalioms įtakoms ir įsilieti į kultūros kaitos procesą transnacionalinėje erdvėje. Teatro kaita sinchroniškai pasireiškė skirtingais lygmenimis: kito teatro vieta kultūros vertybių hierarchijoje, atsirado naujų institucinės teatro tapatybės formų. Taip pat sparčiai plėtėsi teatro kaip naujo žiūrovo – postsovietinės Lietuvos piliečio – tapatybės formuotojo funkcijos. Veikiamos dinamiškų desovietizacijos, globalizacijos ir demokratizacijos kontekstų, kito ir teatro estetinės leksikos formos. Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontekstuose. Svarbiausias monografijoje pateikiamo tyrimo objektas – po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika.