The archetype of the Feminine in Sylvia Plath's poetry : approaching the approach

Abstract

Mitinių motyvų vartojimas moterų poezijoje rodo, kad mitas yra svarbi epistemologinė ir euristinė priemonė, kuri sujungia poetes su praeitimi ir padeda atskleisti moters kaip valingo subjekto galimybes. Mitologinių motyvų gausa primena romantizmo laikotarpi. Ankstesnieji modernistai nesiskaitė su klasi-cizmui būdingu pagarbiu požiūriu į antikinius mitus. XX amžiaus moterys tęsia jau tradicija tapusį mitų interpretavimą literatūros kūriniuose, kurda- mos savo mitus iš moters pozicijų, laužydamos stereotipus, suskirstačius žmogiškosios būties esmę i dichotomijas (žemė/dangus, gėris/blogis, protas/jausmai, aktyvumas/pasyvumas), kurių priešpriešose moteris tradiciškai įkurdinama neigiamame poliuje. Kadangi moterys ėmėsi mitus peržiūrėti ir interpretuoti iš moters kaip subjekto pozicijų, iškilo mitologinių įvaizdžių interpretavimo tekste problema. Maggie Humm ir kitos amerikiečių literatūrologės aiškina mitus kaip istoriškai apibrėžtas kultūrines struktūras, išreiškiamas kalbos priemonėmis, ir ieško alternatyvių patriarchalinių konvencijų aiškinimo, lygiaverčio abiejų dichotomijos polių traktavimo kultū- ros kontekste. Dalis mito tyrinėtojų remiasi Carlo Jungo pateiktomis mito kaip psichologinio reiškinio aiškinimo teorijomis, pagrįstomis animus, anima, šešėlio ir tėvo bei motinos archetipais, tačiau jos nesutinka su tokia archetipo samprata ir siūlo vartoti šią sąvoką kaip pasikartojantį simbolį literatūroje. Nepakanka literatūros tekste atpažinti mitologinius vaizdinius - svarbu įvertinti jų kalbinę ir ideologinę funkciją. Poststruktūralistiškai Gouldo atskleistas teksto daugiaprasmiškumas leidžia interpretuoti mitologinį įvaizdį kaip lingvistinį aktą identifikuojant subjektą. Todėl archetipas yra objektyvus reiškinys, nes egzistuoja kaip semiotinis vienetas ženklų sistemoje, tačiau jis yra subjektyvus, nes priklauso nuo interpretacijos. Psichologiniu požiūriu svarbu įvertinti, ar poetė sąmoningai, ar nesąmoningai vartoja tradicinius mitologinius motyvus. Be abejo, mitas rodo individo reakciją į ekstremalias egzistencines būsenas. Gouldo nuomone, tai yra troškimo pažinti save ir pasaulį projekcija ir kartu tokio voliuntarizmo nesėkmės bei bejėgiškumo raiška. Šis modelis iš dalies paaiškina mitologinių motyvų vartojimą moterų poezijoje. Poetės bando atrasti savąjį aš miti- niame ir istoriniame kontekste, o kita vertus, paneigia klasikinius patriarchalinius simbolius ir įtraukia į mito istoriją naujai interpretuotinus simbolius, kuriuose atsispindi ir moteriškoji patirtis. Šiuolaikinės tyrinėtojos atmeta Barthes’o paskelbtą „autoriaus mirties” dogmą, tačiau atsisako ir tradicinio psichobiografinio metodo. Reikia dialektiškai aiškinti ryšį tarp diskurso ir autoriaus, teksto ir konteksto. Tekstas neįmanomas be istorinio ir socialinio konteksto, taigi ir autorius negali būti vien tekstinis subjektas, kadangi jis jungia lingvistines ir socialines dimensijas. Tokia pozicija leidžia atverti tekstą ne tik literatūrologinei, lingvistinei, bet ir kultūrinei bei socialinei analizei. Silvija Plath yra XX a. vidurio amerikiečių poetė (1932-1963), kurios kūryba atspindi šią straipsnyje nagrinėjamą problematiką.