Indicators for higher education accreditation in Western and Central Eastern Europe
| Author |
|---|
Žilinskaitė, Rima |
| Date | Volume | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2005 | 77 | 106 | 112 |
Pastaroji dešimtmeti pastebimas ypač ryškus visuo-menes dėmesys aukštojo mokslo kokybei, jos vertinimui ir užtikrinimui visose Europos šalyse, todėl šio straipsnio tikslas yra atlikti Vakaru ir CentrinesRytu Europos šalių patirties aukštojo mokslo akreditavimo srities lyginamąja analize labiau akcentuojant įvairius kokybes indikatorių modelius. Metodai: literatūros apžvalga, dokumentu analize, priežastine-lygi narnoj i analize. Įvairus autoriai (Hämäläinen, Mustonen, Holm, Mi- hailescu ir Westerheijden) teigia, kad dauguma Europos šalių jau patyrė du aukštojo mokslo akreditavimo igyvendinimo etapus. Per pirmąjį etapa nuo 1989-1990 iki 1996-1998 m. aukštojo mokslo akreditavima, kaip priemone kokybei užtikrinti ir kontroliuoti, pasirinko dauguma Centrines Rytines Europos šalių, tačiau ši pa-sirinkimą dažniausiai leme situaciniai faktoriai - netikėtas aukštojo mokslo poreikis, spartus privataus sektoriaus plėtimasis, nauju studijų programų kūrimas, poreikis at-rinkti tinkamos ir netinkamos kokybes institucijas bei studijų programas. Per antraji etapa nacionalines aukštojo mokslo akreditavimo sistemas pradėjo plėtoti ir kai kurios Vakaru Europos šalys (Vokietija, Austrija, Olandija, Norvegija ir kt.), o akreditavimo pasirinkimą leme jau ilgalaikiai tikslai ir poreikiai - universitetu atskaitomybe, kokybes skatinimas ir tobulinimas, tarptautinio mobilumo aukštojo mokslo srityje plėtra. Hämäläinen, Mustonen ir Holm (2004) tyrimai parode, kad Vaitam Europos šalyse vertinant aukštojo mokslo kokybe remiamasi tokiais indikatoriais kaip institucijos tikslai, ištekliai, studijų programos, rezultatai ir vidines kokybes užtikrinimo mechanizmai. Visu šių indikatorių analizei įtakos turi regioninis, nacionalinis ir tarptautinis kontekstas. Mihailescu (2004) teigia, kad Centrines Rytines Europos šalyse naudojami kokybes indikatoriai gali būti skirstomi i dvi pagrindines grupes: pagrindiniai kokybes indikatoriai ir proceso bei rezultatu indikatoriai. Pirmajai grupei priskiriami tokie faktoriai kaip institucijos misija ir tikslai, studentai, mokymo proceso turinys, pedagoginis personalas, tyrimai, infrastruktūra, finansine ir vadybine veikla. Antrosios grupes indikatoriai dažniausiai apibudina aukštosios mokyklos absolventus - Įstojusiųjų ir baigusiųjų santykis, absolventu įsidarbinimo procentas, studentu srauto koreliacija su nacionalines ir europines darbo rinkos poreikiais. Aukštojo mokslo kokybes indikatorių modeliu analize rodo, kad Vakaru ir Centrines Rytines Europos šalyse naudojami gana panašus indikatoriai, tačiau skiriasi ju grupavimas, klasifikavimas ir akcentavimas. Sis faktas leidžia daryti prielaida, kad įmanoma sukurti bendra aukštojo mokslo kokybes indikatorių modeli Europos regionui. Dirk Van Damme (2004) pasiūlė šiam tikslui naudoti CIPOF modeli, kuriame naudojami indikatoriai apima šias sritis - kontekstas, indelis, procesas, rezultatas, grįžtamasis ryšys. Tačiau praktiniam šio kokybes indikatorių modelio įgyvendinimui yra reikalingi išsamesni tyrimai. Lietuvoje naudojamu kokybes aspektu ir CIPOF modelio lyginamoji analize parode, kad dauguma Lietuvos teisiniais aktais numatytu kokybes aspektu yra kiekybiniai, bet ne kokybiniai, nes apima tik indelio, proceso ir rezultatu kategorijas CIPOF modelyje, tačiau sėkmingam šio modelio igyvenimui yra būtina atsižvelgti ir i aukštojo mokslo institucijos kontekstą bei grįžtamojo ryšio užtikrinimą.
Over the last decade the issues concerning higher education quality have become very important in European countries. Therefore the article presents a comparative analysis of the experience of Western and Central Eastern European countries in the field of higher education accreditation with emphasis on the two aspects of this process: the factors that influenced introduction of accreditation systems into higher education sector and models of quality indicators.