Dekonstrukcija : mokymo priemonė literatūros teorijų kursui

Abstract

Žodynai ir kritikos teorija fiksuoja sąvokos „dekonstrukcija“ daugiareikšmiškumą. Dekonstrukciją reikėtų suprasti ir kaip tam tikrą filosofavimą ar teoriją, pagrįstą interdisciplininėmis ir intertekstinėmis nuostatomis, ir kaip tam tikrą istorinį judėjimą (Derrida čia siūlo istorinio precedento sąvoką), turintį pradžią ir pabaigą, kuriam būdinga filosofavimų eklektika, įvairių originalesnių teoretikų polemika, interpretacinių praktikų įvairovė. Dekonstrukcijai kaip istoriniam reiškiniui nusakyti mes įsivesime dekonstruktyvizmo terminą. O dėl dekonstrukcijos maišto prieš metafizinę logiką ji dar vadinama performansu (20, 4). Tai „privilegijuotų idėjų“ demistifikavimo veiksmas ir kriticizmo raiškos spektaklis. Šia prasme dekonstrukcija suvokiama kaip antiteorija, kaip ankstesnių teorijų ardymo veiksmas. Ji nedisponuoja teorijai būdingomis aiškiomis nuostatomis ir terminais, o yra kuriama kaip metafizinio mąstymo dekonstravimo programiniai pasiūlymai. Dekonstrukcija, kaip ir visos kitos kritikos teorijos, į lietuvių literatūrologiją ateina kaip Vakarų kultūros skolinys ir vertinys. Tai apsunkina šios kritikos teorijos supratimą. Nepakankamai tiksliai ir gerai išversti dekonstrukciniai tekstai lemia kartais net dar sunkiau suprantamus jų lietuviškus komentarus (10). Dekonstrukcijos atveju supratimo problema yra dar sudėtingesnė, nes turime labai mažai programinių ir reikšmingiausių dekonstruktyvizmo šalininkų vertimų. Išverstame Terry Eagletono Įvade į literatūros teorijas... [toliau žr. visą tekstą].