Apsirūpinimo biomase ir jos naudojimo rezultatyvumo Europos sąjungos šalyse klasterinė analizė

Abstract

Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjunga ir daug kitų pasaulio pažangių šalių išreiškė siekį pereiti prie bioekonomikos, t. y. didinti biomasės naudojimą, siekiant pakeisti iškastinį kurą ir medžiagas [1]. Tvarus biomasė naudojimas yra žiedinės bioekonomikos garantija, kad gamtos atkūrimas gali būti užtikrinamas neribotą laiką [2]. Biomasė yra natūraliai atsinaujinantis, tačiau ribotas išteklius, galintis degraduoti dėl žmonių veiklos [2, 3]. Pagal bazinį EBPO scenarijų pasaulinė biomasės paklausa iki 2060 m. turėtų padidėti apie 72 proc. [4]. Didžiausia pagamintos pirminės biomasės dalis pasaulyje sunaudojama šalių vidaus reikmėms, o ES ekonomika vis labiau priklauso nuo jos importo, nepaisant, jog daug ES šalių pakankamai apsirūpina vietinės kilmės biomase [5]. Kuriant klimatui neutralią ekonomiką iki 2050 m. biomasės paklausa ES 40–100 proc. viršys jos pasiūlą [6]. Šio tyrimo tikslas – nustatyti apsirūpinimo pirmine biomase (toliau tekste biomase) ir jos naudojimo rezultatyvumo ypatumus ES šalyse.