The reader in a world of creation : Kurt Vonnegut from the 21st century perspective

Įžymus šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas (g.1922), daugelio kritikų neteisingai priskiriamas mokslinės fantastikos rašytojų grupei, savo kūriniuose analizuoja svarbiausias būties - žmogaus vaidmens dabartiniame, modernių technologijų sąlygotame pasaulyje, žmonijos ir planetos ateities, gyvenimo tikslo bei žmogiškųjų vertybių ir tarpasmenių santykių kitimo - problemas. Savo literatūrinę karjerą pradėjęs gerokai anksčiau nei buvo iš leistas pirmasis romanas „Pianola” (1952), Vonne gutas išreiškė savo netradicinį požiūri, svarstydamas gyvenimo ir mirties klausimus, keldamas gyvenimo trapumo idėją, tuo tarsi atkartodamas konceptualius humanistinius savo pirmtakų T.Wilderio ir H.D.Thoreau teiginius apie žmogaus būties bei gyvenimo vertės suvokimą. Daugelyje kūrinių Vonnegutas atmeta karą ir skelbia antimilitaristines mintis („Motina naktis”, 1962; „Katės lopšys”, 1963; „Skerdykla Nr.5”, 1969 ir kt.). Vėliau jis sprendžia ekologines, politines, asmenines („Čempionų pusryčiai”, 1973; „Kalėjimų paukštelis”, 1979; „Hokus pokus”, 1990) problemas. Vonneguto kūryboje gausu autobiografinių faktų bei rašytojo komentarų apie garsius žmones bei įvykius. Daugelyje veikalų galima įžvelgti iš rašytojų natūralistų paveldėtą požiūrį: veikėjai dažnai manipūliuojami išorinių jėgų, jų veiksmus diktuoja atsi tiktinės aplinkybės, kurios neišvengiamos chaotiškame pasaulyje. Vonneguto kūriniai gan plačiai atsispindi televizijoje ir kine, daugelis jų išleisti dešimtimis pakartotinių leidimų, pritaikyti dramos ir muzikinei scenai. Tai patvirtina rašytojo kūrybos aktualumą bei minčių patrauklumą įvairių kartų požiūriu. Analizuojant Vonneguto kūrinius, neišvengiamai paliečiamos mokslinės fantastikos sąvokos, kadangi daug kur autorius vartoja jos elementus. Tarsi norėdamas atsiriboti nuo šios sferos, jis pasitelkia savo veikėją Kilgorą Trautą, kurio lūpomis skelbia mokslinei fantastikai būdingus postulatus. Vonnegutui labiau rūpi žmogiškoji nei technologinė gyvenimo pusė. Gilus jo rūpinimasis žmonijos likimu ir pasaulio ateitimi, chaotiško pasaulio vaizdavimas, įvairių naratyvinių elementų gausa bei parodoksalių minčių priešprieša leidžia Vonnegutą priskirti rašytojams postmodernistams, evoliucionavusiems ties amžių sandūra. Dažnai rašytojas įtraukia skaitytojus į žaidimą, tarsi panardindamas juos į nesibaigiantį minčių ir apmąstymų srautą. Skaitytojas priverstas dėlioti smulkias mozaikos detales, kad perprastų aprašytus įvykius ar asmenybes. Autorius pasiekia savo: skaitytojas nuolat sugrįžta prie anksčiau perskaitytų minčių, jas apsvarsto. Vonnegutas savotiškai auklėja: norėdamas suprasti tekstą, skaitytojas turi gerai iš manyti literatūrą bei meną, sekti pasaulinius įvykius, orientuotis politikoje ir būti perskaitęs bent keletą ankstesnių rašytojo kūrinių, be kurių neįmanoma teisingai suvokti jo literatūrinių siekių. Taigi skaitytojas tampa rašytojo kūrybinio darbo dalimi. Straipsnyje plačiau analizuojamas paskutinis Kurto Vonneguto romanas „Laiko drebėjimas” (1997), kuris, būdamas itin autobiografinis, patvirtina visas anksčiau skelbtas rašytojo mintis. Autorius verčia susimąstyti apie gyvenimo tikslus bei prasmę, apie praeityje svarbiomis laikytas vertybes, kurios šiuo laikiniame pasaulyje nebemadingos ar neaktualios. Rašytojas įtraukia skaitytojus į „laiko drebėjimo” periodą, kviesdamas išgyventi dešimties praėjusių metų įvykius. Vonnegutas aiškiai suvokia, jog kiekvienas patirs kitokius išgyvenimus, sąlygotus gyvenimo vietos ir laiko. Su būdingais „juodojo humoro” elementais rašytojas komentuoja savo gyvenimą, su tam tikru sentimentalumu ir nostalgija praeičiai prisimena artimus žmones. Laikydamas save šiuolaikiniu filosofu, jis įvairiais būdais stengiasi skaitytojus priversti išgyventi savojo „laiko sudrebinimus” ir vertinti praeitį, kad ir kokia ji būtų. Humanistiniai rašytojo teiginiai, apvilkti postmodernistiniu rūbu, tampa labai svarbūs šių dienų skaitytojui ir leidžia Vonneguto kūrybai tvirtai peržengti amžius skiriantį slenkstį.