Some semiotic aspects of theatre as a cultural event in post-modern society
| Author |
|---|
Scheel, Jan Flemming |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2006 | 2 | 21 | 24 |
The Copenhagen-school of semiotics or rather structuralism (with my compatriots Hjelmslev and Uldahl as the leading figures) only focused on the language as object and to a certain extent the text was then to be a signifying entity of language. So if we want to find a systematic and semiotic approach to theatre the first attempts are to be seen in the Prague-school especially between 1931 and 1941: in this decade the interest is in: 1) the procedures in which the semantic functions are provided; 2) the connotative character of the theatrical sign, (i.e.) sign of object-sign; 3) and the mobility of theatrical signs; the theatre having different systems and codes; the décor, music, verbal utterances, gestures and so on. The first one to gather all these insights and to ground a specific discipline with its own objects and its own methods and epistemology was the Polish scholar T. Kowsan with his essay: Introduction à la sémiologie de l’art du spectacle from 1968.
Per pastaruosius apytiksliai 140 metų Vakarų Europos klasikinio teatro tradicijoje įvyko ryškių permainų. Iš dalies jos susijusios su bendru visuomenės vystymusi. Antra vertus, reikia atsižvelgti ir į techninių galimybių revoliuciją bei pakitusius postmodernistinės komunikacijos būdus. Klasikinės stabilios individualybės vietą užėmė amorfiškas modernus subjektas. Teatro kūriniai tarsi veidrodis atspindėjo šias tendencijas. Taigi atrodo, kad tyrinėdami modernias teatro formas, pavyzdžiui, performansus ir juose vartojamą ženklų kalbą (remdamiesi semiotiniais terminais), privalome atsižvelgti į permainas teoriniame lauke. Tokią ženklų kalbą galima lyginti su rašto neturinčių kultūrų teatro raiška. Užrašytos dramos struktūra labai skiriasi nuo ritualinės. Pastaroji yra pagrįsta nuolatiniu pasikartojimu dvasiniame lygmenyje ir remiasi religinių ir šventų taisyklių sistema. Teatro kalbos pokyčiai straipsnyje pristatomi remiantis semiotikos ir poststruktūralizmo teorijomis. Straipsnyje analizuojama danų teatro trupės „Hotel Pro Forma“ kūryba.