Sovietinių partinių institucijų reakcija į 1972 m. įvykius Kaune

The two-days long demonstrations, civil disorder and public anti-Soviet speeches in Kaunas had shocked the Communist regime in Lithuania in 1972. Despite of the fact that about two or three thousand young people were involved in the demonstrations, and the Communists used military force against them, after the suppression of the unrest the Soviets did not start any large-scale repressive measures. The major reason for such behaviour was that the foreign policy of the USSR in 1972 was turned towards détente and cooperation with the USA. Any kind of political instability and mass victimisation was highly dangerous for the diplomatic negotiations with the leaders of the USA. The Soviet Lithuania leaders and the Communist party institutions were also interested in hiding the real nature of the civil disorder because it was their short-sighted policy that provoked the demonstrations. R.Kalanta was declared a mentally ill person, and the anti-Soviet demonstration was interpreted as the riots of hooligans. At the same time, the Communist leaders such as the first secretary of the Lithuanian Communist party A.Sniečkus were afraid of possible criticism from Moscow. They tried to describe the demonstrations and fights with militia as simple acts of violence provoked by anti-Soviet intellectuals. The result of such efforts was the new accepted policy that accused Lithuanian intellectuals and artists of sympathies towards the West. The Communist party and the KGB soon started new purging of the writers and theatre people in Kaunas as well as in all Lithuania.

Nors KGB, iš esmės, teisingai suvokė 1972 m. gegužės neramumų Kaune priežastis ir apibrėžė dalyvių ratą, tačiau po tiesioginio smurto naudojimo protrūkio, LTSR vadovai plataus mąsto represijų politikos netęsė, o pasitenkino demonstratyviu pavienių dalyvių teismu. Neeskaluoti Kauno neramumų temos reikėjo dėl sudėtingos TSRS tarptautinės politikos JAV prezidento R.Niksono vizito metu, kuomet buvo pradėtas TSRS-JAV taikaus sugyvenimo politikos laikotarpis bei įtvirtintos L.Brežnevo pozicijos TSRS viduje. Siekdami paslėpti tikras neramumų priežastis ir eigą LKP vadovai pabandė diskredituoti R.Kalantą ir neramumuose dalyvavusius asmenis paskelbdami juos asocialiais ir chuliganiškai nusiteikusiais prie visuomenės nepritapusiais žmonėmis. Kovai prieš Kauno neramumų atgarsius buvo organizuota milžiniška propagandos bei dezinformacijos, skirtos Lietuvos ir užsienio visuomenei, kampanija, kurioje dalyvavo šimtai įvairiausių pareigūnų. Nors dėl Kauno įvykių galėjo būti apkaltinti LKP vadovai, tačiau jie atsipirko nežymia savo veiklos kritika. Pagrindiniu kritikos taikiniu tapo kūrybinė Lietuvos inteligentija, visų pirma Kauno teatralų ir literatų aplinka. LKP partinių institucijų reakcija buvo neadekvati esančiai padėčiai, nes nesirėmė rimta padėties analize ir patikimais faktais, ir nors jaunimo stichiškas priešiškumas buvo numalšintas, o inteligentija dar labiau suvaržyta, tačiau nuo 1972 metų prasidėjo platus ir organizuotas disidentinis judėjimas.