Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz : le sublime et la nostalgie

Abstract

A multifaceted concept of loftiness of spirit helps us to understand this writer’s aesthetic system, his most important values and his spiritual state. O. Milosz’s complex output is based on a particular rhetoric of loftiness. His loftiness of spirit is linked to his romantic disposition, which is the basis for this rhetoric. Another sign of loftiness was his aristocratic spirit, related to his nostalgia for the glorious episodes of our forefathers. In his lofty loneliness, the poet travels through time and space, seeking the Other. The poet’s lonely odyssey is expressed in the vertical structure by intellectual structures and metaphysical state, and in the horizontal structure by the forms it has been given, characteristic of an adventure topic. The mood of nostalgia helps to create a vision of distant landscapes and lost time, inspired by two sources: nature and culture. The poet finds a truly aristocratic way out of his spiritual loneliness: by his link to humanity – loving and serving. Indeed, the loftiness of the poetry of O. Milosz (Oskaras Milašius) is related to his aristocratic spirit, his lofty ideas and his constructed poetic reality, tinged with romantic nostalgia.

Daugiaprasmė prakilnumo sąvoka padeda suprasti estetinę rašytojo sistemą, svarbiausias jo vertybes, jo dvasios būvį. Sudėtinga O. Milašiaus kūryba pagrįsta ypatinga prakilnumo retorika. Jo dvasios didumas susijęs su romantinėmis nuostatomis, kurios reiškiamos šia retorika. Vienas prakilnumo požymių –dvasios aristokratizmas, susijęs su garbingos protėviu epochos nostalgija. Savo prakilnioje vienatvėje poetas keliauja per laiką ir erdvę, ieškodamas Kito. Poetinė robinzonada, vertikaliame lygmenyje reiškiama intelektinėmis struktūromis, metafiziniu būviu, horizontalėje gauna formas, būdingas nuotykio topikai. Nostalgijos būsena padeda kurti nutolusios erdves ir prarasto laiko viziją, kurią įkvepia du šaltiniai – gamta ir kultūra. Poetas randa išties aristokratišką išeitį iš dvasinės vienatvės – ieškoti ryšio su žmonėmis, mylėti ir tarnauti. Tad O. Milašiaus poezijos prakilnumas susijęs su jo dvasios aristokratizmu, kilniomis idėjomis ir sukurta tauria poetine realybe, nuspalvinta romantine nostalgija.