Saluveer imaginary Japanese film: a creation of western technoorientalism, Japanese soft nationalism and narcissism
Author |
---|
Saluveer, Sten-Kristian |
Date | Volume | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2010 | 4 | 123 | 140 |
For the last decade or so, Japanese popular culture and media products, especially animation and film, have been enjoying increasing popularity in the West. The tendency is highlighted by both, successes at the box office and film industry level, the latter in the form of several awards from Oscars and leading film festivals, such as Cannes International Film Festival. The same period has also marked the evolution of a new form and discourse of perceiving moving images from Japan by Western audiences – the imaginary Japanese film. This paper, broadly inspired by Anderson’s theory of imaginary communities, argues that imaginary Japanese film is a phenomenon, the emergence of which on the one hand can be attributed to a desire of Western film audience for the techno-orientalist “Other,” as discussed by Morley and Robins, and, on the other hand, to the marketing strategies of film distributors to create economically successful Asian cult film products. The imaginary Japanese film can be characterized by the combination and enforcement of stereotypical notions about Japan and its culture along with techno-orientalist features, such as violence and dehumanization. The latter aspects are revealed in the narratives of these films as excessive on-screen violence and the portrayal of characters as emotionless and machinelike. These features will be discussed in the article alongside Iwabuchi’s notion of Japanese cultural soft nationalism and narcissism. Thus further the work debates that the increasing engagement of Japanese film industry in the production of imaginary Japanese films can be viewed from the perspective of satisfying the demand for the exotic cult films in the West, but also reinforcing the Japanese film industry’s culturally narcissistic aspiration for the status of a key cultural-economic player in the world’s media markets.
Maždaug dešimtmetį populiarioji Japonijos kultūra ir žiniasklaidos produktai, ypač animacija ir filmai, tampa vis populiaresni. Ši tendencija ryškėja prie bilietų kasų ir filmų industrijos lygmeniu, kalbant apie pastarąjį, – gauti keli Oskarai bei apdovanojimai iš prestižinių filmų festivalių, pavyzdžiui, Tarptautinio Kanų festivalio. Šiuo metu taip pat pastebimos naujos formos ir diskursai, vakaruose suvokiant filmus iš Japonijos. Šiame straipsnyje, grįstame Andersono įsivaizduojamų bendruomenių teorija, teigiama, kad įsivaizduojamas japonų filmas – fenomenas, kurio atsiradimą iš vienos pusės galima paaiškinti vakarietiškos auditorijos noru žiūrėti filmus apie techno-orientalistinius „kitus“, kaip teigia Morley ir Robins, iš kitos – vadybos strategijomis: sukurti ekonomiškai sėkmingus Azijos kulto filmus. Įsivaizduojamas japonų filmas apibūdinamas kaip stereotipinių nuostatų apie Japoniją ir jos kultūrą kombinacija kartu su techno-orientalistiniais bruožais, tokiais kaip smurtas ir dehumanizacija. Pastarieji aspektai atskleidžiami šiuose filmuose rodant daug smurto ir vaizduojant bejausmius, į mašinas panašius veikėjus. Šie bruožai bus aptariami kartu su Iwabuchi apibrėžtu švelniu kultūriniu nacionalizmu ir narciziškumu. Taigi šiame straipsnyje teigiama, kad didėjančią tokių filmų gamybą galima vertinti kaip egzotinių filmų poreikio patenkinimą vakaruose, be to, kad tokiu būdu sustiprinamas narciziškas Japonijos filmų industrijos siekis vaidinti pagrindinį kultūrinį-ekonominį vaidmenį pasaulio žiniasklaidos rinkoje.