Naujųjų posovietinių bendruomenių gijos Lietuvoje: tarpkultūrinės draugystės galimybė

Abstract

Darbo aktualumą ir naujumą lemia sparčiai kintanti realybė, kuomet Lietuva tapo traukos centru kaimyninių šalių piliečiams. Skaičiuojama, kad tautinių mažumų skaičius priartėjo prie 0,5 mln. Migracijos departamento duomenimis, šiandien vien Ukrainos pabėgėlių skaičius Lietuvoje siekia 84 997 tūkst. Originaliai jungiant K. Poperio (1998) atviros visuomenės ir G. Simmelio (2007) draugystės sociologijos koncepcines kategorijas, straipsnyje paraleliai nagrinėjant visuomenės ir valstybės valdymo makrostruktūras, bei asmeninių tarpkultūrinių santykių mikrolygmens analizę, domimasi, kaip laisvė, sąveika, bendravimas ir asmeninių ryšių tinklas koreliuoja tarpusavyje sukurdami namų užuovėją, jaukumą naujai atvykusiems. Omenyje turima ne tik buities jaukumas, bet visų pirma sąlygos kurti orų gyvenimą, integruotis (ekonomiškai, politiškai, socialiai) neprarandant tautinės tapatybės ir neaukojant kultūrinių nuostatų. Atitinkamai tai suponuoja svarbius klausimus ir apsisprendimus lietuviams – ar priimti tautines bendrijas kaip Lietuvos „pilietinio kūno“ sudedamąją dalį, ar kaip europinės kultūrinės bendrijos sudedamąją dalį, ar kaip tos pačios visuomeninės kovos už demokratines vertybes dalyvius, ar tik kaip laikinus svečius? Kiek mūsų tikrovėje atsispindi kitados postuluotos atviros visuomenės idėjos ir kiek mūsų bendros praeities tautų bendrabūvio formos atspindi tarpkultūrinės draugystės formas? Kombinuojant skirtingų disciplinų tyrimo perspektyvas (istorinę, sociologinę, politologinę, kultūrologinę), bus siekiama įminti skirtingų tautų tarpusavio bendrystės – atvirumo, pasitikėjimo ir emocinės paramos (intymumo) – klestėjimo mįslę. Taip pat jų integraciją, politinį ir visuomeninį angažavimą priimančioje visuomenėje. Straipsnis paremtas kokybiniais interviu (24) su skirtingų grupių atstovais.