Žukienė, Rasutė

Plakatas yra taikomosios grafikos kūrinys, kurio funkcija yra estetiškai, greitai ir informatyviai perduoti informaciją. Plakato meno raidoje slypi žmonių kultūrinio ir socialinio gyvenimo ypatumai, kurie laikui bėgant keitėsi ir taip formavo plakato sampratą. Šio tyrimo objektas – Lietuvos kultūrinis plakatas. Šiame darbe aptariama kaip keitėsi plakato meninės raiškos priemonės, siužetai. Aptariami techniniai ir technologiniai aspektai, kurie suformavo būtent tokį plakatą, kokį turime šių dienų kontekste. Vieni iš svarbiausių veiksnių, kurie formavo 7-9 deš. plakatą buvo ideologinės valstybės institucijos. Taip pat prie šių veiksnių prisidėjo ir užsakovas. Atgavus nepriklausomybę šios institucijos išnyko, tačiau užsakovo įtaka meniniam procesui stipriai jaučiama iki šių dienų. Šiam tyrimui atlikti buvo svarbu išanalizuoti XX a. 7-9 deš. Lietuvos sociokultūrinį kontekstą, aptarti politinių sąlygų įtaką plakato turiniui ir dizainui. Apžvelgti ir palyginti kaimyninių Baltijos ir Lenkijos šalių plakato bruožus, o tuomet remiantis konkrečiais pavyzdžiais, išanalizuoti 7-9 deš. Lietuvos kultūrinio plakato menines priemones ir atskleisti kaip jos kito. Taip pat apžvelgti populiariausius pasakojimo elementus nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų. Šiems tyrimams atlikti buvo pasitelkti istorinis, atvejo ir interviu metodai, kurie padėjo praturtinti šį tyrimą. Šių metodų pagalba buvo bandoma įsigilinti ir suprasti kokios politinės aplinkybės galėjo turėti įtakos kuriamam menui. Taip pat išsamiai ir detaliai ištirti specifinius sovietinio laikotarpio kultūrinius, politinius ir socialinius reiškinius per konkrečius kūrinius ir jų kūrėjų istorijas. Tyrimo eigoje atsiskleidė plakato raidos sąlygos, kurios pasirodė buvusios dvilypės. Laikotarpiu, kai kūrėjus ribojo sovietinė cenzūra, plakato meninė vertė buvo suvokiama kaip ypatingai aukšta. Panašu, kad tokios sąlygos kūrė palankią terpę vystytis meninio pasipriešinimo jėgai, ieškoti unikalių meninių sprendimų. Priešingai, atgavus nepriklausomybę ir įgavus papildomų įrankių, kurie atrodo turėjo palengvinti šį procesą, plakato meninė vertė pastebimai smuko. Galima teigti, kad plakato, kaip meninio objekto ateitis yra neaiški, dėl vis intensyvėjančios komercializacijos. Plakato meninė vertė nustumiama į antrą planą, nes šių dienų kontekste daug svarbiau yra greitai perduoti informaciją. Taip plakatas įgauna greitai vartojamo, trumpalaikio vizualinio produkto įvaizdį, pamindamas ir sumenkindamas visą Lietuviško kultūrinio plakato tradiciją, kuri savo lygiu ir svarba 7-9 deš. buvo prilyginama taikomąjai dailei.

Marta Vosyliūtė – viduriniosios kartos menininkė, scenografė, tapytoja, video menininkė, savitų publicistinių tekstų kūrėja. Marta Vosyliūtė originali, įdomi menininkė, kuri valdo įvairias išraiškos priemones. Kurdama ji dažnai pasitelkia ne tik vaizdus, bet ir žodžius. Jų junginiais menininkė sukuria naujas prasmes, naujus vaizdinius, kūrinį jie papildo žaismingomis asociacijomis, koreliuoja su dailės istorija ir kuria naujus diskursus, artimus dabarties žmogui. Kartu su užrašais šalia paveikslų ji sukuria naujas, iki tol neegzistavusias istorijas, tarsi savaip interpretuoja menininkų kūrybą, dailės istoriją. Darbo objektas – Martos Vosyliūtės kūriniai – scenografija, tapybos ciklai, tekstai ir parodos, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas kūriniams, kuriuose yra teksto ir vaizdo jungtys. Tyrimo metu siekta nustatyti žodžio ir vaizdo sąsajas, jų reikšmes ir Martos Vosyliūtės kūrybą susieti su platesniu meniniu kontekstu.

Šiame baigiamajame bakalauro darbe yra pristatoma dailininko Vladislovo Žiliaus (1939-2012) biografija ir kūryba. Dailininkas savo karjerą pradėjo 7 deš. grafikos, knygų iliustravimo ir apipavidalinimo srityje, vėlesniais metais pradėjo kurti ir tapybos darbus. Šiame darbe jo kūryba dalinama į du laikotarpius, sutampančius su jo gyvenamąja vieta: kūryba Lietuvoje ir kūryba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šio darbo objektas yra dailininko Vladislovo Žiliaus kūryba ir jos sociopolitiniai kontekstai. Tyrimo tikslas yra išanalizuoti menininko kūrybą 1964-2012 m. laikotarpiu, aptarti sovietinės Lietuvos politinį-ideologinį kontekstą ir kūrybinę aplinką JAV. Siekiant tikslo yra iškeliami uždaviniai: išanalizuoti Vladislovo Žiliaus kūrybinę kaitą nuo 1964 iki 2012 metų; palyginti menininko kūrybą ir atskleisti jo kūrybos savitumą kitų grafikų, knygų iliustratorių kūrybos kontekste; atskleisti kaip sovietinių reikalavimų menininkams kontekstas lėmė menininko kūrybos pobūdį; įvertinti dailininko santykį su pasipriešinimo sovietinei sistemai kultūra. Identifikuoti kūrinių stilių ir technines ypatybes yra pasitelkiamas formalistinis analizės metodas. Aprašomasis-analitinis metodas yra naudojamas aptarti analizuojamų kūrinių turinį. Kūriniuose aptikti simbolius pasitelkiama ikonografinė metodologinė prieiga. Taip pat, darbe naudojama ir kultūrologinė prieiga, siekiant apibūdinti sociokultūrinę aplinką Lietuvoje. Atlikus tyrimą prieita prie išvadų, jog menininko kūryboje yra matoma ryški stilistinė kaita. Kūrybos pradžioje sovietmečio Lietuvoje menininkas jautria stilistika iliustravo ir apipavidalino knygas, vėliau kūrė tapybos darbus, o gyvenimo JAV laikotarpiu, paskutiniuose kurtuose menininko darbuose matomi naujų formų ieškojimai - medžio skulptūros, iš įvairiausių medžiagų sukurti koliažai. Dailininko kūryboje yra matoma ryški modernistinio meno įtaka – oparto, poparto, abstrakčiojo ekspresionizmo, siurrealizmo bruožai. Palyginus menininko kūrybą su kitų grafikų darbais, galime pastebėti Vladislovo Žiliaus iliustracijų jautrumą ir išskirtinį dėmesį literatūrinio teksto perteikiamai emocijai. Vėlesniuose grafikos kūriniuose, dėl modernių sprendimų, dailininkas pasirodė kaip drąsus ir išradingas knygų iliustratorius ir apipavidalintojas. Atskleidus sovietinių reikalavimų menininkams kontekstą galime teigti, jog Vladislovo Žiliaus kūryba patyrė daug kontrolės ir kritikos. Dailininko drąsus žingsnis parašyti laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui rodė jo stiprų nepasitenkinimą sovietine sistema ir menui taikomoms taisyklėms.

Čiurlionio dailė yra gausi ir spalvinga, vaizdais prabylanti apie žmogaus gyvenimo prasmės aspektus: gyvenimo trapumą ir grožį, dvasinį ryšį su gamtos pasauliu. Būtent gamta tampa pagrindine Čiurlionio kūrinių ašimi. Visa tai lėmė aplinka, kurioje menininkas gyveno. Nors apie Čiurlionį rašyta daug, jo kūriniuose vaizduojamų gamtos elementų kilmė menotyrininkų ne tiek jau daug tyrinėta. Todėl tikslinga pažvelgti į dailininko kūrinius iš jo gyvenimo įspūdžių ir patirties perspektyvos. Darbe daug dėmesio skiriama Druskininkų gamtinės ir sociokultūrinės aplinkos bei Varšuvos meninės aplinkos analizei, išryškinant tai, kas palaipsniui formavo Čiurlionio asmenybę ir skatino jo kūrybinį potencialą.

Lietuvos mene esama nemažai kūrinių, kuriuose ryškios įvairios humoro apraiškos, tačiau menotyroje ši tema nėra plačiau tyrinėjama. Tam, kad būtų galima plačiau suvokti humoristinius kūrybinius sumanymus, reikalingi ir humoro reiškinių tyrimai, jų psichologinis ar kultūrologinis kontekstas. Todėl šio baigiamojo darbo objektas yra dvilypis: tai humoro teorijos psichologinėje, filosofinėje, kultūrologinėje literatūroje ir modernizmo ir šiuolaikinio meno (nuo 1980) kūriniai bei humoro raiška juose. Šis darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: pirmojoje aptariamos pagrindinės humoro teorijos (psichoanalitinė, socialinė, kognityvinė), antrojoje – humoro samprata ir apraiškos ir formos mene, trečiojoje – humoro specifika, priežastys ir priemonės šiuolaikiniame Lietuvos mene.

Tyrimo objektas. XX a. pab. -XXI a. Lietuvos tekstilės menininkų eksperimentinė kūryba. Temos pasirinkimas. Eksperimentinės meninės tekstilės užuomazgos matomos jau daugiau nei prieš 40 metų. Lietuvoje meninės tekstilės kūriniuose apstu eksperimentinės dvasios ir novatoriškų idėjų apraiškų. Tačiau trūksta konkrečios sukauptos medžiagos, informacijos bei mokslinių darbų, kuriuose tekstilės kūriniai būtų nuodugniai išanalizuoti bei ištirti. Tyrimo tikslas - pristatyti lietuvių tekstilės eksperimentavimo tendencijas, raidą bei išanalizuoti kūrinių idėjas. Tyrimo uždaviniai. Nustatyti eksperimentavimo raidą, išnagrinėti eksperimentinių kūrinių technologines inovacijas, glaustai aptarti pirmąsias parodas, kuriose eksponuojami tekstilės eksperimentai, atskleisti technologinių inovacijų reikšmingumą kūrinio idėjai ir temos atskleidimui, išnagrinėti naujovišką technikų pritaikymą. Tyrimo metodai. Aprašomasis analitinis, lyginamasis ir formalioji analizė. Baigiamajame darbe ypatingai nagrinėjamas 1980-2021 laikotarpis. Skiriamas dėmesys ir 7-ajam dešimtmečiui. Darbe tyrinėjami šie autoriai: Zinaida Kalpokovaitė-Vogėlienė, Salvinija Giedrimienė, Eglė Ganda-Bogdanienė, Laima Oržekauskienė, Inga Likšaitė, Feliksas Jakubauskas, Jurga Šarapova-Stulgienė, Loreta Švaikauskienė, Lina Jonikė, Danutė Kvietkevičiūtė, Marija Švažienė, Mina Levitan Babenskienė, Almyra Weigel, Honorata Razmienė, Violeta Laužonytė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Greta Kardi, Yoshiko Tanabe, Vita Gelūnienė, Žydrė Ridulytė, Jolanta Šmidtienė, Ulrika Berge, Jūratė Petruškevičienė, Monika Žaltkauskaitė-Grašienė, Lia Cook, Giedrė Antanavičienė bei Aušra Kleizaitė. Išvados. Ankstyvieji eksperimentai pasireiškė per tapiserijos formų pasikeitimus bei inovatyvias eksponavimo erdvėje galimybes. Lietuvoje menininkai drąsiai eksperimentuoti pradėjo tik nuo 9-tojo dešimtmečio. XX a. pab. menininkai dar labiau susidomėjo medžiagų galimybėmis – naudojamos kitoniškesnės medžiagos kaip šokoladas, aliuminis, metalas. XXI a. pradžioje menininkai suprato, kad tekstilė nebeatliko vien dekoratyvinės funkcijos. Eksperimentuojant menininkai atrado naujas audimo pritaikymo galimybes: dvigubas audimas derinamas su skaitmenine spauda Išrandamas erdvinis siuvinėjimas. XXI a. ryškios technologinės tekstilės inovacijos: audio tekstilė, autorinės technikos.

Magistrinio baigiamojo darbo ,,Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“ pagrindinis tiriamasis objektas yra muzikuojanti Čiurlionių šeima ir jos ryšiai su muzika. Darbe tiriamos Čiurlionių muzikavimo tradicijos, repertuaras, instrumentai. Šeimai priklausę muzikos instrumentai ir jų istorijos išnagrinėtos pirmą kartą. Šio meninio projekto tikslas - sukurti parodos projektą (ekspoziciją), įvairias auditorijas supažindinančią su muzikos svarba Čiurlionių šeimoje ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje. Su šiuo tikslu susiję tokie uždaviniai: sukurti tikslingą žinių ir informacijos bloką, reikalingą (būsimos) parodos rengėjams ir komunikatoriams; atrinkti objektus ir sujungti juos prasmiškai, remiantis pagrindine projekto idėja „Čiurlioniai ir muzika“; projektą pritaikyti skirtingoms auditorijoms – moksleiviams, muzikos žinovams, muziejų lankytojams; aprašyti ir detalizuoti trejetą projekto variantų, skirtus įgyvendinti skirtingose erdvėse; parengti ir kuruoti meninės sklaidos projektą ,,Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“. Tyrimo metu rasta ir aprašyta dvylika vienetų su Čiurlionių šeima susijusių muzikos instrumentų, ištirtos jų istorijos. Remiantis tyrimo rezultatais daroma išvada, kad Kabelių bažnyčioje netoli Druskininkų rastos vargonų dalys priklauso vargonams, kuriais grojo dailininko ir kompozitoriaus tėvas Konstantinas Čiurlionis. Atlikus tyrimą, parengti trys meninės sklaidos projektas ,,Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“ variantai – moksleiviams, meno žinovams ir plačiajai publikai. Pastarasis variantas įgyvendintas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Paroda pavadinimu ,,Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“ minėtame muziejuje lankytojui atveriama 2023 m. gegužės 25 dieną.

Lietuvos nacionalinis identitetas formavosi istorinių susiskaldymų laikotarpyje (karo bei okupacijos aplinkoje). XVIII a. pab. – XIX a. paplitęs romantizmo judėjimas įtakojo ir lietuvių sąmonę, pasireiškė per tautinio atgimimo idėjas, patriotines vertybes, domėjimąsi tautosaka bei lietuvių liaudies menu. XX a. pirmoje pusėje, paskelbus nepriklausomybę, dauguma organizacijų išsikėlė vieningą tikslą – reprezentuoti turtingą lietuvių tautos istorijos palikimą. Kultūrinį augimą pristabdė Antrojo pasaulinio karo sąlygota okupacija, dėl kurios didelė lietuvių menininkų dalis emigravo į vakarų kraštus. Pradžioje jie apsistojo DP stovyklose, o vėliau persikėlė į Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką ir Australiją. Su savimi, į svetimus kraštus, atsivežė tarpukario Lietuvoje plėtotas tradicijas, kurios vėliau persipynė su vakarų meno tendencijomis. Šiame, istorinių lūžių ir priverstinės emigracijos, kontekste formavosi tautos istorijos mitologizavimo naratyvai. Baigiamojo magistro darbo tiriamasis objektas – XX a. 5–10 deš. Lietuvos išeivijos tapyba ir grafika, kurioje aptinkami tautos istorijos mitologizavimo atvejai. Nepaisant to, kad kūrinių, pasižyminčių mitiška raiška yra nemažai, išsamių menotyrinių tyrimų šia tema nėra. Siekiant ištirti šį lauką išsikeliami uždaviniai: pristatyti skirtingų mokslo krypčių atstovų požiūrius į mitologiją, suformuoti mito aiškinimo modelį atitinkantį XX a. tautinę kultūrą, apžvelgus XX a. antrosios pusės Lietuvos išeivijos dailę, identifikuoti ir išanalizuoti tautos istorijos mitologizavimo atvejus. Kūrinių analizei pasitelkiami metodai: formalizmas, pabrėžiantis kūrinio raišką, struktūralizmas ir psichoanalizė, atskleidžianti menininkų dvasinę būseną. Išanalizavus XX a. Lietuvos kultūrinį kontekstą prieita išvados, kad tikslingiausia remtis Algirdo Juliaus Greimo ir Marijos Gimbutienės suformuota mitų aiškinimo metodologiją. Jų suformuotas modelis atitiko egzistencinę krizę patiriančių emigrantų poreikius. Čia mitai suvokiami kaip kultūrinės, tautinės ideologijos išraiška, kurių analizės pagrindas – savo krašto praeities ir kultūros pažinimas. XX a. 5–10 deš. Lietuvos diasporos tapyboje ir grafikoje aptinkami tautos istorijos mitologizavimo atvejai, pasireiškiantys per liaudies motyvų naudojimą, reikšmingų istorinių siužetų perkūrimą bei senovės baltų tikėjimo akcentavimą. Jie nepasižymėjo vieninga stilistika, buvo ir abstrakčiojo ekspresionizmo ir figūratyvios dailės pavyzdžių. Išeivijos menininko pasaulėvaizdį suformavo istorinių lūžių (karo, okupacijos) ir priverstinės emigracijos trauma, kas jų kūryboje per simbolinę mitų kalbą pasireiškė perteikiama dvasine drama: vienatvės, nepastovaus likimo ir ateities baime. Tad materialus atsiskyrimas nuo gimtųjų žemių suformavo poreikį romantizuoti ir iškelti tėvynės atvaizdą, taip kartu, vieningai vykdant tautos istorijos išsaugojimo misiją.

Tyrimo objektas — tai siurrealumu pasižymintis XX a. 8–10 deš. Baltijos šalių menas. Tyrimo metu siekiama išskirti ir išanalizuoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailėje pasireiškusią siurrealumo tendenciją. Siekiant tikslo išsikeliami uždaviniai: pristatyti Baltijos šalių politinę ir kultūrinę situaciją, paaiškinant jos įtaką menininkų veiklai, atrasti autorius naudojusius siurrealumą kaip išraiškos priemonę ir išanalizuoti jų atskirus kūrinius bei identifikuoti kiekvieną Baltijos šalį charakterizuojančius siurrealumo požymius.

Šiame darbe, taikant aprašomąjį, istoriografinį, analitinį bei diskurso analizės metodus analizuotos XX ir XXI amžiuje įvykusios Čiurlionio dailės tarptautinės parodos, siekta atskleisti šių kūrybos pristatymų įtaką menininko menotyrinei recepcijai, bei atsakyti į klausimą, kaip eksponavimas tarptautinėse parodose įtakoja Čiurlionio kūrybos vietą ir reikšmę XXI a. meno istorijos diskurse.