Kuznecovienė, Jolanta

Šios disertacijos tikslas – gilinantis į nuo priklausomybės sveikstančių asmenų kasdienybės praktikas ir patirtis, ištirti jų sveikimo ir reintegracijos procesą nuo reabilitacijos iki įsitvirtinimo socialiniuose laukuose. Tyrimas remiasi P. Bourdieu socialinio lauko, kapitalo, habitus, E. Goffman stigmos ir savęs pateikimo, M. Foucault disciplininės galios ir A. Kleinman ligos kaip asmeninės patirties ir kultūrinio bei socialinio reiškinio konceptais. Etnografinis tyrimas atliktas 2022–2023 m., duomenys rinkti dalyvaujančio stebėjimo, neformalių pokalbių ir pusiau struktūruotų interviu metodais. Dalyvaujantis stebėjimas vyko Dvylikos žingsnių programa besiremiančioje priklausomybės ligų reabilitacijos institucijoje ir įvairiuose renginiuose Lietuvoje. Interviu atlikti su nuo priklausomybės sveikstančiais asmenimis, baigusiais reabilitaciją prieš 1–3 mėnesius, prieš 12–18 mėnesių ir prieš penkerius metus. Empirinių duomenų analizė leido įvardyti per penkerius metus pagrindiniuose sveikstančių priklausomųjų, darbo ir artimų santykių socialiniuose laukuose vykstančius sveikimo etapus: patekimą į socialinius laukus, pozicionavimąsi juose ir įsitvirtinimą socialiniuose laukuose. Šie etapai parodė, kaip asmenys per socialinių laukų taisyklių ir logikos mokymąsi, įvairių rūšių kapitalo kaupimą, kitų laukų veikėjų pripažinimo įgijimą ir habitus prisitaikymą ilgainiui įgyja pozicijas socialiniuose laukuose ir juose įsitvirtina. Tyrimas atskleidė, kad sveikimui nuo priklausomybės didžiausią įtaką daro saistymasis su sveikstančių priklausomųjų lauku: kai silpnėja priklausomybės lauko įtaka, sveikimas tampa kasdienybe, o gyvenimo kaita vyksta lygiagrečiai svarbiausiose srityse.

Tyrimo problema. Globalizacija ir intensyvūs migracijos procesai keičia žmonių gyvenimo būdus bei jų suvokimą apie namus, transformuodami tradicinę namų kaip stabilumo ir fizinės vietos sampratą. Problema kyla iš poreikio suprasti, kaip globalizacijos ir lokalizacijos procesai veikia migranto suvokimą apie namus ir kaip jie prisitaiko prie nuolat kintančių gyvenimo sąlygų. Tyrimo klausimas : migracija ir kultūrinė adaptacija lemia migrantų požiūrį į namus, atveria naujas galimybes asmeniniam tapatumo formavimuisi bei emociniam prisitaikymui prie kintančių socialinių ir kultūrinių kontekstų. Tyrimo objektas. Migranto namų suvokimo ir emocinės patirties kaita migracijos ir lokalizacijos kontekste, ypač migracijos iš vienos šalies ar miesto į kitą metu. Tyrimo tikslas. Nustatyti, kaip ekonominė gerovė, socialinė terpė, kultūriniai aspektai ir asmeninio tobulėjimo galimybės veikia migranto namų suvokimą migracijos sąlygomis. Tyrimo metodologija: mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas, interviu teminė analizė, nedalyvaujamas stebėjimas. Išvados. Migracija plėtė namų suvokimą nuo fizinės erdvės iki emocinės patirties, kurioje svarbų vaidmenį vaidina saugumo, priklausomybės ir asmeninio identiteto jausmai, ekonominė stabilizacija ir kultūrinė integracija.

Magistrinio darbo tyrimo problemą lemia organų transplantacijos laukiančių asmenų skaičius Lietuvoje. Taip pat visuomenės narių nesusipažinimas su laukiančiųjų patirtimis ir išgyvenimais liminalioje būsenoje. Visuomenės nariai yra įgalinti priimti sprendimus, kurie tiesiogiai įtakoja laukiančiųjų išgyvenamumo šansus. Šios patirtys gali daryti teigiamą poveikį visuomenės narių pasirinkimams bei skatinti empatišką požiūrį. Šio tyrimo objektas yra pilnamečių asmenų, laukiančių transplantacijos (širdies, plaučių, širdies ir plaučių komplekso, kepenų, inksto, kasos ir inksto komplekso), patirtys. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti žmonių laukiančių organų transplantacijos individualias sveikatos būkles, patirtis. Šiam tikslui darbe keliamas klausimas – kaip recipientai suvokia ir patiria laukimo laikotarpį iki organų transplantacijos? Siekiant atsakyti į tyrimo tikslą yra suformuoti trys pagrindiniai uždaviniai: 1)aprašyti subjektyvias patirtis ir jų kaitą liminalioje būsenoje; 2)aprašyti kaip jų sveikatos būklė lemia kasdienybės veiklas ir praktikas; 3)išnagrinėti kaip sveikatos būklės daro įtaką jų komunikacijos būdams ir prisiimtam socialiniam vaidmeniui; Pirmoje tyrimo darbo dalyje yra pristatoma tyrimo teorijos konceptai, tyrimų apžvalga bei žiniasklaidos apžvalga Lietuvoje. Antroje dalyje yra pristatomas lauko tyrimo procesas ir pasirinkta metodologija. Pristatomi lauko iššūkiai bei ypatumai. Pasidalinama refleksijomis. Taip pat šioje dalyje aprašoma tyrimo etika. Trečioji lauko tyrimo duomenų analizės dalis, kurioje atliepiami uždaviniai. Šioje dalyje remiantis lauko tyrimo duomenimis analizuojamos individualios sveikatos būklės patirtys, asmens būsenos ir tapatybės kaita ribotumo momentuose, laukiančiųjų kasdienybė bei jų formuojamas ryšys tarp sveikatos būklės patirties pasakojimo ir savęs. Baigiamojo magistrinio darbo išvadomis apibendrinami tyrimo rezultatai. Išvados gali būti vertinamos kaip galimybė praplėsti liminalumo supratimą. Laukiantys organų transplantacijos pasakojimuose atskleidžia subjektyvias patirtis ir sąveikas su aplinka. Kadangi patirtys nėra stipriai suvaržytos ar apribotos, todėl informantai atskleidė individualias-savotiškas liminales patirtis.

Šiame magistro darbe nagrinėjami socialinės įtraukties aspektai stigmatizacijos poveikiu pasižymintiems albinizmu sergantiems žmonėms Ekiti valstijoje, Nigerijoje. Darbe naudojamas kokybinis tyrimo metodas, siekiant suprasti albinizmu sergančių asmenų patirtis. Duomenys surinkti nestruktūruotų interviu metodu, apklausiant 17 albinizmu sergančių pašnekovų ir 2 dalyvius, neturinčius šios ligos. Iš viso interviu paimta iš 19 pašnekovų. Vienas iš dviejų apklaustųjų dalyvių yra vyriausybės pareigūnas bei vienos neįgaliųjų grupės vadovas, o antroji moteris, ištekėjusi už žmogaus, sergančiu albinizmu. Interviu papildytas literatūros apžvalga, žurnalų straipsniais ir tinklalapių ištekliais. Tyrimas atliktas Ekiti valstijoje, Nigerijoje, kuri daugiausiai žinoma dėl kaimo vietovių regione, savo kultūrinio paveldo ir žemės ūkio ekonomikos. Valstijoje apie 3,5 milijono gyventojų priklauso įvairioms etninėms grupėms. Stigmatizacija ir diskriminacija albinizmu sergantiems žmonėms Ekiti valstijoje ir paskatino atlikti šį tyrimą. Duomenys rinkti pagal pirminės medžiagos šaltinius (interviu) ir antrinės medžiagos šaltinius (žurnalus, straipsnius, knygas) analizuojant juos tematiškai. Į etinius aspektus atsižvelgta, todėl užtikrintas konfidencialumas. Iššūkiai buvo sutikimo gavimas ir kalbos barjerai, kurie įveikti su vertėjų pagalba. Duomenų analizė apėmė transkripciją, organizavimą pagal temas ir kategorijas bei rankinę analizę, atsižvelgiant į literatūrą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Nigerijos Jorubų genties albinizmu sergančių žmonių stigmatizacija ir marginalizacija vyksta dėl neigiamų požiūrių, klaidingų įsitikinimų ir kultūrinių praktikų. Juos kamuoja žeminantys, įžeidžiantys paminėjimai ir diskriminacija, kuri trukdo jų socialinei įtraukčiai bei švietimo ir darbo galimybėms. Ribota informacija apie albinizmą ir neigiami stereotipai tarp mokytojų, bendraamžių ir darbdavių kelia kliūtis albinizmu sergantiems asmenims. Ekiti valstijos vyriausybės pastangos skatinti socialinę įtrauktį yra nepakankamos, todėl yra iššūkių sveikatos prieigos ir apsaugos teisės aktų bei įtraukios politikos įgyvendinime. Nevyriausybinės organizacijos (NVO) atlieka svarbų vaidmenį, keldamos sąmoningumą ir gindamos albinizmu sergančių žmonių teises. Albinizmu sergančių asmenų patirtys Ekiti valstijoje skiriasi priklausomai nuo skirtingų socialinių struktūrų - kai kurie susiduria su diskriminacija ir kliūtimis, o kiti gauna paramą. Odos jautrumas saulei ir regos sutrikimai kelia papildomų iššūkių - tokiomis priemonėmis kaip ribota prieiga naudotis saulės kremu ir apsauginiais akiniais. Tyrime pateikiami keli pasiūlymai, kaip pagerinti albinizmu sergančių žmonių integraciją ir priėmimą Jorubų gentyse Ekiti valstijoje, Nigerijoje. Tai apima įtraukios politikos kūrimą ir informuotumo didinimo programas mokyklose, įtraukios politikos darbo vietose įgyvendinimą, sveikatos priežiūros sistemos tobulinimą, visuomenės informavimo kampanijų rengimą, teigiamų pavyzdžių ir palaikančių asmenų teikimą, išteklių ir paramos programų skyrimą, bendradarbiavimą su NVO, finansinės paramos galimybių nagrinėjimą ir bendruomenės informavimo programų skatinimą. Šiomis priemonėmis siekiama skatinti albinizmą turinčių asmenų informuotumą, pripažinimą ir įtrauktį, gerinti jų bendrą gerovę ir socialinę integraciją.

Šis netradicinės krikščioniškos religinės bendruomenės tyrimas yra aktualus, nes visuomenė yra maţai supaţindinta su alternatyviomis krikščioniškomis bendruomenėmis. Viešojoje erdvėje ir ţiniasklaidoje dominuoja trijų didţiųjų tradicinių konfesijų informacija. Kadangi tiriamojo darbo pobūdis tai leidţia daryti, norėta pristatyti dar vieną socialinės veiklos modelį, kurį galima įvardinti netradiciniu dvasingumo ir religingumo atsiskleidimu. Mūsų visuomenėje labai daug susiskaldymo, netolerancijos kitaip mąstantiems, tikintiems ar save išreiškiantiems ţmonėms. Todėl šios bendruomenės veikla vienijanti skirtingų krikščioniškų konfesijų ţmonės galėtų būti vienu iš modeliu visuomenei susitelkti ir veikti gėrio vardan. Tyrimo objektas: tiriama krikščioniška religinė bendruomenė ir jos tikėjimo praktikos. Tyrimo problema: kadangi aprašomoji bendruomenė gana jauna ir savo specifiką turinti bendruomenė, nes jos ašis yra gyvi ţmonių susitikimai, liudijimai ir veiklos. Tai yra svarbu paţvelgti, kokia yra ta religinė bendruomenė ir kas tuos bendruomenės narius sieja tarpusavyje. Tikslas: pristatyti Lietuvoje veikiančią X religinę bendruomenę, analizuojant jos narių tikėjimo praktikas, siekiant išplėsti Lietuvos religinių bendruomenių įvairovės – paţinimo lauką. Metodai: dalyvaujamasis stebėjimas, neformalūs interviu – pokalbiai. Rezultatai: Empirinių duomenų analizė atskleidė narių supratimą apie religingumą. Informantų atsakymai patvirtino, kad šios bendruomenės nariams svarbiausia yra asmeninis ryšys su Dievu, Jo artumo patyrimas ir galimybė liudyti savo tikėjimą bei skelbti Evangeliją. Apibendrinus informantų atsakymų visumą, galima teigti, kad dalyvavimas šios bendruomenės veikloje, pozityviai veikia tikinčiųjų asmeninį ir šeimos gyvenimą, padeda spręsti materialias ir psichologines problemas ir sugrįţti iš visuomenės uţribio į pilnavertį gyvenimą.

Šioje disertacijoje analizuojama viena iš religinės kaitos trajektorijų, atsiradusių Lietuvoje po sovietinės totalitarinės sistemos žlugimo. Tyrimo objektas — taip vadinamas Vidinio išgydymo judėjimas. Šioje disertacijoje teigiama, kad šis reiškinys iškyla kaip atsakas į kultūrinę traumą, sukeltą sovietinio totalitarizmo. Disertacijoje atskleidžiama, kaip globalus Sekmininkiškosios krikščionybės judėjimas, Katalikų charizminio atsinaujinimo pavidalu, atmigruoja į Lietuvą. Tačiau netrikus pastarasis sumoduliuoja ir pakintą į vietinę, post-totalitaristinės visuomenės tikrovę labiau atitinkantį religinį reiškinį - Vidinio išgydymo judėjimą. Disertacijoje išsamiai paaiškinama kaip ir kodėl tai įvyksta ir kaip tai reikia suprasti žvelgiant antropologiniu žvilgsniu. Be to, atskleidžiamos religinės kaitos paralelės, su kai kuriomis postkolonijinėmis visuomenėmis. Mat visas jas vienija trauminės totalitarizmo patirtys, kurių pasekoje visuomenė ieško “gyjimo” ir semiasi jo savo vietinės kultūros kloduose.

This dissertation focuses on one particular modality of religious change that emerged in Lithuania after the fall of Socialist totalitarianism. The object of this dissertation is religious change towards religious healing movement called the “Inner Healing Movement”. The movement is the vernacular modulation from the global Pentecostal Christianity. The central thesis of this dissertation is that Socialist totalitarianism produces in society cultural trauma. After the fall of Socialism society seeks to recover, thus cultural trauma triggers the emergence of religious healing movements, such as the Inner Healing Movement in Lithuania. That is exactly the cause of above mentioned modulation. Moreover, this dissertation hints at the parallels of religious change between post-socialist and postcolonial societies as both share similar experiences of totalitarianism and its traumatic consequences.

Tyrimo objektas - slaugomų namuose senyvo amžiaus žmonių senatvės sampratos ir patirtys. Pagrindinė darbo problema: mes nežinome, kokios yra slaugomų senyvo amžiaus žmonių senatvės sampratos, kaip jos lemia jų kasdienybę ir kaip jos yra formuojamos santykiuose su kitais žmonėmis. Darbo tikslas - išnagrinėti slaugomų senyvo amžiaus žmonių ir juos slaugančių asmenų senatvės sampratas, ištiriant jų kasdienes patirtis ir santykius. Tyrimo klausimas: kaip senyvo amžiaus žmogaus slaugymas namuose ir santykiai su jį slaugančiais žmonėmis atskleidžia ir formuoja jų požiūrį į senatvę? Uždaviniai:

1. Aprašyti pagrindines senatvės antropologijos teorijas.
2. Aprašyti slaugomų senyvo amžiaus žmonių kasdienybę ir jų slaugymo procese dalyvaujančių asmenų kasdienes patirtis.
3. Ištirti senyvo amžiaus žmonių santykius su artimaisiais ir kitais slaugymo procese dalyvaujančiais asmenimis.
4. Atskleisti slaugymo procese dalyvaujančių asmenų senatvės sampratas.
   Išvados. Senatvės sampratą formuoja mus supanti aplinka: šeima, visuomenė, sveikatos priežiūros specialistai, žiniasklaida, vertybės. Remiantis lauko tyrimo rezultatais, slaugomų senyvo amžiaus žmonių kasdienybė priklauso nuo jų sveikatos būklės ir savijautos. Informantai jaučiasi vieniši. Lankomosios priežiūros darbuotojos stengiasi padėti senyvo amžiaus žmonėms išlikti kuo savarankiškesniems. Artimieji taip pat stengiasi padėti savo artimiesiems išlikti savarankiškiems ir padeda užsiimti mėgstama veikla. Ištikus nelaimei (blogai pasijautus, pargriuvus ir kt.), dauguma senelių pirmiau skambina pagalbos prašyti lankomosios priežiūros darbuotojų, o ne artimųjų. Lauko tyrimo metu atskleistos pozityvios ir neigiamos senatvės sampratos. Pozityvios senatvės sampratos: gyvenimo patirtis, galimybė mokytis naujų dalykų, užsiimti mėgstama veikla, poilsis, savarankiškumo išlaikymas. Negatyvios senatvės sampratos: vienatvės jausmas, baimė susirgti demencija / Alzheimerio liga, būti slaugomam ligoniui, pinigų trūkumas, baimė būti našta savo vaikams, pyktis, apsileidimas.

The purpose of this research is to explore the construction of cultural differences in terms of traditional Alevi rituals, state policies and music. In this regard, while ethnomusicological methodology is applied to traditional Alevi songs and poems to point out their relationships with the concerned aims, traditional Alevi rituals and practices, on the other hand, are examined to find out the dynamics of socially maintained collectivity and the constructed borders of We-feeling and Others. On the other hand, the effects of the state policies on these social processes among Alevis in Adiyaman are investigated through the socio-historical events.

Šio darbo tyrimo problema laikoma situacija, kad priklausomų asmenų reabilitacijos procesai ir socialiniai mechanizmai, naudojami reabilitacijos institucijoje siekiant išgijimo, per antropologinę identiteto kaitos prizmę Lietuvoje yra netirti ir nežinomi. Darbo tikslas – ištirti ir aprašyti reabilitacijos institucijoje vykstantį sveikimo iš priklausomybės ligos procesą ir taip atskleisti gydymo skatinamą priklausomo asmens identiteto kaitą į sveikstančio priklausomojo identitetą. Tyrimo klausimu siekiama išsiaiškinti, kaip organizuojamas priklausomų asmenų reabilitacijos procesas: kokiais taikomais metodais siekiama priklausomų asmenų tapatumo kaitos? Darbe keliami tokie uždaviniai: ištirti galios raiškos reabilitacijos institucijoje mechanizmus ir būdus, atskleidžiančius galios santykius; atskleisti, kaip į priklausomų asmenų reabilitacijos procesą integruojama religija; išanalizuoti reabilitacijos metu vykstančią informantų religinio identiteto kaitą; aprašyti priklausomų ir sveikstančių priklausomųjų tyrimo dalyvių identitetų bruožus. Pirmojoje darbo dalyje aptariami darbe naudojami teoriniai konceptai, pasitelkiami M. Foucault galios, galios santykių, biogalios, P. Bourdieu simbolinės galios ir E. Goffmano stigmos teoriniai konceptai. M. Foucault galios samprata pasižymi tuo, kad galia laikoma pagrindiniu būdu perduoti dominuojantį diskursą, o paklusimas galiai užtikrinamas kontrolės mechanizmais, žvilgsnio technika, hierarchizuotu stebėjimu ir kt. priemonėmis. P. Bourdieu išskirta simbolinė galia pasižymi tuo, kad ja disponuojama netaikant prievartos: ji veikia tik tada, jei yra pripažįstama, tačiau simbolinė galia yra reikšminga visuomenei mobilizuoti ir struktūruoti, o per tai - ir tikrovei konstruoti bei prasmėms kurti. E. Goffmano stigmos samprata pasižymi stigmos kaip identitetą fiksuojančios žymės supratimu: stigma yra apibrėžiama socialine informacija, todėl dažniausiai linkstama slėpti stigmą. Taip pat pirmojoje darbo dalyje pristatoma tyrimo metodologija: lauko tyrimui buvo taikomi dalyvaujamojo stebėjimo, neformalių pokalbių ir pusiau struktūruoto interviu metodai. Antrojoje darbo dalyje pateikiamas tiriamojo lauko pristatymas, aprašymas ir asmeninės patirties lauke refleksija. Lauko tyrimo vieta buvo pasirinkta priklausomų asmenų reabilitacijos institucija, esanti viename iš Lietuvos miestų, dalyvaujamasis stebėjimas buvo vykdomas gyvenant gydymo įstaigoje reabilitantų sąlygomis. Trečiojoje etnografinėje analitinėje darbo dalyje atskleidžiama, kaip reabilitacijos institucijoje panaudojama galia ir galios santykiai, kokiais mechanizmais ji veikia ir kaip siekiama transformuoti deviantinį asmens elgesį. Taip pat analizuojamas religijos integravimas į gydymo procesą, integravimo metodai ir poveikis, aptariamas priklausomiems asmenims būdingas religinis identitetas. Gilinamasi į priklausomų asmenų identitetą ir į reabilitacijos metu vykstančią jo kaitą į sveikstančių priklausomųjų tapatumą. Darbo išvadomis apibendrinami pasiekti rezultatai. Įvardijama, kokiomis galios santykių apraiškomis ir asmens gyvenimo sričių kontroliavimu reabilitacijos institucija siekia reabilitacijos dalyvių elgesio kaitos: tai pasireiškia per erdvės kontrolę (erdvė suskaidoma į saugią ir nesaugią, erdvės kontrolės tikslas – užtikrinti priklausomų asmenų atsiribojimą nuo su priklausomybe siejančių erdvių), per laiko ir veiklos kontrolę (pagrindiniu kontrolės mechanizmu tampa dienotvarkė, ja laikas skaidomas į konkrečią veiklą, kurią konkrečiu metu asmuo turi atlikti; laiko ir veiklos kontrole siekiama nepalikti laiko tuščiam veikimui, nesusijusiam ir galinčiam nukreipti nuo pagrindinio reabilitacijos tikslo – sveikimo), per mąstymo kontrolę (siekiama „nesveiko“ mąstymo kaitos į „sveikesnį“, mąstymo kontrolė hierarchizuojama: įstaigos darbuotojai, grupės nariai ir patys priklausomi asmenys kontroliuoja jiems priskirtas sritis), per kryptingai diegiamą elgesio kontrolę (jai įgyvendinti pasitelkiama žvilgsnio technika), per santykių kontrolę (tokios kontrolės tikslas - apsaugoti nuo žalingų, nuo sveikimo nukreipiančių arba sąsajas su priklausomybe atkuriančių santykių), per sveikimo kontrolę (taip vis iš naujo tikrinama asmens motyvacija ir apsisprendimas sveikti), per bendro gyvenimo sukuriamą kontrolę (taip bendruomenėje diegiama atskaitomybės ir atsakomybės vienų už kitus samprata). Kontrolės mechanizmai reabilitacijos institucijoje laiduoja institucinės galios veikimą: galia pasitelkiama siekiant reabilitantus atriboti nuo įprastų gyvenimo modelių, paskatinti rinktis blaivų gyvenimo būdą laiduojančias schemas ir taip sukurti galimybę per išorinę kaitą siekti identiteto transformacijos. Taip pat daroma išvada, kad religija į sveikimo procesą integruojama užtikrinant religinių praktikų įsitvirtinimą bendruomenės kasdienybėje. Religijai reabilitacijos institucijoje priskiriama simbolinė galia. Ji naudojama sveikimo procesui įgyvendinti: tyrimo duomenys rodo, kad religijos praktikavimas prisideda prie mąstymo kaitos, taip siekiama identiteto transformacijos. Reabilitacijos metu daugelis programų dalyvių būtent dėl religijos įtakos permąsto savo požiūrį į priklausomybės ligą ir į sveikimą. Tikėjimas tampa būdu susidoroti su liga, jo įtaka reiškiasi ne per prievartą, o per simbolinę galią. Religingumas tampa reikšmingu kintančio priklausomų asmenų identiteto bruožu. Interviu metu surinktų duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad reabilitacijos metu kinta religinis asmens identitetas. Reabilitacijos pradžioje dalis reabilitantų pasižymėjo abejingumu ar priešiškumu tikėjimui, dalis įvardijo save kaip nepraktikuojančius nominalius katalikus (ar kitų krikščioniškų konfesijų atstovus), dalis apibūdino save kaip tikinčius. Daugelis informantų reabilitacijos metu tapo kur kas pakantesni, atviresni religijai, požiūris kito iš priešiškumo į priėmimą, toleranciją, taip pat susidomėjimą religija (dažnai religinio identiteto pokytį atskleidžia konkrečios išraiškos: pasirinkimas siekti įkrikščioninimo sakramentų ir maldos praktikavimas). Reabilitacijos institucijoje religingumas yra integruotas į sveikimo procesą, religija padeda sveikti: religinis identitetas kinta, iš netikinčio tampama tikinčiu (ar labiau tikinčiu) asmeniu. Galima daryti išdavą, kad religinio identiteto kaita yra svari priklausomo asmens identiteto kaitos į sveikstančio priklausomojo tapatumą dalis. Apibendrinant tyrimo duomenis galima teigti, kad priklausomų asmenų identitetas pasižymi savęs kaip stigmatizuotųjų suvokimu, priklausomybės kaip kovos samprata, taip pat solidarumu su kitais priklausomais asmenimis ir anonimiškumu pasireiškiančiu siekiu nuslėpti savo priklausomybę. Dėl reabilitacijos institucijoje patiriamo galios santykių ir religijos poveikio priklausomų asmenų identitetas kinta į sveikstančių priklausomųjų tapatumą. Iš informantų pasakojimų galima atpažinti, kaip kinta ir kokių naujų bruožų įgyja priklausomų asmenų identitetas. Pirmiausia dėl gydymo įtakos kinta priklausomybės samprata: sveikstantys priklausomieji suvokia priklausomybę nebe kaip kovą, nelaimę ir nelaisvę, o pirmiausia kaip ligą. Todėl sveikstantys priklausomieji suvokia save kaip sergančiuosius, ir reikšminga šio suvokimo dalis yra atsakomybės už savo sveikimą prisiėmimas: priklausomybės ligos neigimas, priešinimasis jai pakinta į priėmimą ir apsisprendimą sveikti, o pagrindine tokio apsisprendimo sąlyga tampa blaivumo siekis. Taip pat sveikstančių priklausomųjų identitetui būdingas priklausomybės sampratos pokytis: ji imama suvokti kaip dovana ir galimybė gyventi naują gyvenimą. Su tuo sietinas ir savęs kaip stigmatizuotųjų suvokimo pakitimas: visuomenės stratifikavimas į priklausomus ir nepriklausomus asmenis pakinta į savęs kaip „tinkamo“ asmens suvokimą (tai pasireiškia tiek atsakomybės už savo ugdymąsi prisiėmimu, tiek gebėjimu pozityviau žiūrėti į kitus žmones ir kurti sveikesnius socialinius ryšius). Priklausomiems asmenims būdingas solidarumas reabilitacijos proceso metu išlieka, tačiau naujasis identitetas pasižymi gebėjimu pozityviau būti su kitais žmonėmis. Tam tikra prasme kinta ir priklausomiems asmenims būdingas anonimiškumas: siekis slėpti savo priklausomybę visiškai neišnyksta, tačiau sveikstančių priklausomųjų identitetas pasižymi gebėjimu priimti ir atskleisti savo tapatumą. Taip pat naujasis identitetas pasižymi religingumu – reabilitacijos proceso metu priklausomų asmenų identitetas kinta iš netikinčio asmens į tikintį: sveikstančių priklausomųjų identitetas pasižymi tikėjimu ir didele jo reikšme gyvenimui.