Istorija 1979, t. 19(1)

XVIII a. antrojoje pusėje palanki rinkos konjunktūra žemės ūkio produktams skatino Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žemvaldžius kelti žemdirbystės kultūrą. Privačiuose dvaruose ir ypač karališkose ekonomijose imta naudoti tobulesnius padargus, taikyti naujų agrotechnikų, auginti pagerintų veislių gyvulius. Šia kryptimi reorganizuojamam žemės ūkiui nebetiko vadovai praktikai, o buvo reikalingi žmonės, susipažinę su pažangiais žemdirbystės metodais. Senu įpročiu jie buvo kviečiami iš užsienio. Bet iš svetur atvykę specialistai neilgai užsibūdavo vienoje vietoje, reikalavo didelių atlyginimų, nesugebėdavo prisitaikyti prie vietos sąlygų. Įsisavinti pažangius ūkininkavimo metodus į užsienį buvo siunčiami vietos kilmės jaunuoliai. Antai 1774 m. A. Tyzenhauzas į Angliją siuntė T. Daunoravičių susipažinti su pažangesniu žemės ūkio tvarkymu, su medicinos ir veterinarijos mokyklomis, o 1792 m. į užsienį vykęs Lietuvos vyriausiosios mokyklos adjunktas S. Jundzila buvo įpareigotas susipažinti su veterinarijos specialistų ruošimu. Kiti vyko į A. Tėro vadovaujamą Miogelino žemdirbystės institutą. Bet to nepakako, todėl iškilo būtinumas ruošti specialistus vietoje. 1768 m. Žečpospolitos seimas nutarė įsteigti Varšuvoje Veterinarijos akademiją. Gardine buvo įsteigta Medicinos ir veterinarijos mokykla, parapinėse bei apskričių mokyklose įvestas gamtos bei žemės ūkio dalykų mokymas. Reikėjo taip pat organizuoti mokslo centrų, kuriame būtų ne tik ruošiami specialistai, bet ir nagrinėjami žemės ūkio mokslų klausimai, būtų sųlygos teorines žinias patikrinti praktiškai. Šie klausimai buvo išspręsti 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino seimo priimtoje konstitucijoje, kurioje nurodyta Vilniaus ir Krokuvos akademijose įsteigti „artis veterinariae“ katedras ir prie Vilniaus akademijos Verbų polivarke — Žemdirbystės institutą. Šie nutarimai buvo įgyvendinti tik XIX a. pradžioje.