Turkey’s foreign policy and balancing act 2018-2024
Subačius, Žilvinas |
Šiame magistro darbe analizuojama Turkijos užsienio politika nuo 2018 iki 2024 metų, sutelkiant dėmesį į jos balansavimą tarp Vakarų galių (JAV, ES, NATO) ir aktorių Rytuose (Rusija, Kinija, Iranas), o konfliktą Sirijoje pateikiant kaip pavzdį. Tema yra reikšminga dėl Turkijos geopolitinės pozicijos, narystės NATO ir sudėtingų santykių su tarptautinėmis galiomis sparčiai besikeičiančioje, daugiapolėje pasaulio tvarkoje. Tyrimo objektas yra daugialypė Turkijos užsienio politika – strateginis manevravimas, ideologiniai rėmai ir centralizuotas Prezidento Recep Tayyip Erdogan sprendimų priėmimas, kuriam įtaką daro ekonominiai, visuomeniniai ir geopolitiniai faktoriai. Tyrimo tikslas yra išanalizuoti faktorius, kurie daro įtaką nepriklausomai Turkijos užsienio politikai, įvertinti jos balansavimo strategijas ir poveikį santykiams su Vakarais ir Rusija, Siriją pateikiant kaip pavyzdį. Tyrimo užduotys yra: pristatyti neoklasikinį realizmą kaip teorinius rėmus, išanalizuoti kaip ekonominiai, visuomeniniai ir geopolitiniai aspektai veikia Turkijos užsienio politiką, išanalizuoti Turkijos strategiją Sirijoje, paaiškinti kaip yra naudojamas panturkizmas, neoosmanizmas ir panislamizmas, bei išanalizuoti Erdogano viešąjį diskursą. Naudota metodologija yra kokybinė dokumentų ir turinio analizė, paremta neoklasikiniu realizmu – pirminiai šaltiniai (Erdogano kalbos, oficialūs pareiškimai), bei antriniai šaltiniai (akademinė literatūra, analitinių grupių ataskaitos ). Pagrindiniai tyrimo rezultatai rodo, kad Turkijos užsienio politiką lemia jos strateginė vieta, ekonominė priklausomybė (mainai su ES, Rusijos energijos ištekliai), bei vidinis spaudimas (nacionalistinis sentimentas, Erdogano autoritarizmas). Karinės operacijos Sirijoje parodo Turkijos balansavimo aktą – kaip tvarkomasi su Kurdų pavojumi, tuo pačiu naviguojant JAV ir Rusijos interesais. Ideologiniai įrankiai leidžia Turkijai pateisinti savo regionines ambicijas: panturkizmas stiprina ryšį su Turkų valstybėmis, neo-osmanizmas pateisina karinius įsikišimus, o panislamizmas mobilizuoja musulmonišką solidarumą. Erdogano retorika stiprina autonomiją ir regioninę lyderistę, kas dažnai neigiamai veikia santykius su Vakarais. Tyrimas rodo, kad neoklasikinis realizmas, sujungdamas sisteminius ir vidinius faktorius, paaiškina Turkijos elgesį. Turkijos balansavimo aktas yra racionali strategija, kuri maksimizuoja autonomiją ir įtaką, panaudojant geopolitinę šalies poziciją ir ideologinius įrankius. Kaip bebūtų, naudodama tokią taktiką, Turkija rizikuoja ilgalaike įtampa su Vakarais ir ES, nebent būtų inicijuoti dialogai ir gilesnis bendradarbiavimas bei atsižvelgimas į vieni kitų tikslus.
This thesis analyzes Turkey’s foreign policy from 2018 to 2024, focusing on its strategic balancing act between Western powers (the US, EU, NATO) and Eastern actors (Russia, China, Iran), with an emphasis on its actions in the Syrian conflict. The topic is relevant due to Turkey’s geopolitical position, its NATO membership, and its complex relations with global powers in a shifting, multipolar world order. The research object is Turkey’s multifaceted foreign policy - its strategic maneuvers, ideological frameworks, and President Recep Tayyip Erdogan’s centralized decision-making which is influenced by economic, societal, and geopolitical factors. The goal of the study is to analyze the factors that influence Turkey’s independent foreign policy approach, evaluate its balancing strategy, and evaluate its implications for relations with the West and Russia, using Syria as an example case. The research tasks are to introduce neoclassical realism as a theoretical framework, examine how economic, societal and geopolitical aspects influence Turkey’s foreign policy, to analyze its Syrian strategy, explain the roles of pan-Turkism, neo-Ottomanism, and pan-Islamism, and to analyze the public discourse of Erdogan. The methodology used is qualitative document and content analysis based in neoclassical realism - primary sources (Erdogan’s speeches, official statements) and secondary sources (academic literature, think tank reports). Key results show that Turkey’s foreign policy is driven by its strategic location, economic dependencies (EU trade, Russian energijos ištekliai), and domestic pressures (nationalist sentiment, Erdogan’s authoritarianism). In Syria, operations highlight Turkey’s balancing act, managing Kurdish threats while navigating US and Russian interests. Ideological frameworks allow Turkey to justify regional ambitions, with pan-Turkism fostering ties with Turkic states, neo Ottomanism justifying interventions, and pan-Islamism mobilizing Muslim solidarity. Erdogan’s rhetoric strengthens autonomy and regional leadership, often straining Western relations. The study shows that neoclassical realism explains Turkey’s behaviour, integrating systemic pressures with domestic variables. Turkey’s balancing act is a rational strategy to maximize autonomy and influence, leveraging its geopolitical position and ideological narratives. However, this approach risks long-term tensions with the West, specifically the EU, unless balanced with cooperative frameworks.