Rethinking Political Islam: Modern Reactionism to Modernity
Shahbazov, Fuad |
Sovietų Sąjungos kariuomenės intervencija į Afganistaną tapo progresuojančio reiškinio pavadinimu ,,Islamo atgimimas” pagrindu. Atgimimo idėjos, kurios buvo remiamos gerai žinomų dvasininkų, turėjo sukelti naują iššūkį musulmonų geografijai prieš komunistų grėsmę. To rezultatas - Vakarų pergalė prieš socialistinį lagerį, Šaltojo karo metu. Islamo atgimimas įžengė į naują etapą. Todėl, religiniai lyderiai ir dvasininkai, kaip dalis Islamiško sujudimo, pradėjo reikšti savo politines pažiūras. Šis veiksnys sukėlė keletą spekuliacijų tarp Islamo ir politinių santykių. Nuo pat Kalifų epochos, kurioje Islamas ir politika veikė praktiškai, jie abu buvo atskirti. Per daugelį amžių, klasikinis Islamas buvo politiškas iki tol kol "Ulemas" (religiniai lyderiai) uždraudė jungtis į bet kokias politines partijas, bet leido aiškinti Islamą laisvai. Ulemas, priešingai, turėjo visišką religinį autoritetą, tačiau atsisakė maištauti prieš valdovą. Kalifas buvo vienintelis teisėtas valdovas ir dominavo politikoje. Tezėje nagrinėjamas politinės Islamo sampratos susidarymas, nuo pat Kalifato susikūrimo laikotarpio. Tyrimas grindžiamas kokybiniais tyrimo metodais, pavyzdžiui - garsiausių teologų, religinių lyderių, mokslininkų nuomonėmis ir mintimis, interviu. Baigiamajame darbe yra analizuojama įvairūs veiksniai ir kontekstai, juos lyginant ir aprašant. Peržvelgiant tezę galima matyti šiuolaikinių mokslininkų skirtingus požiūrius dėl politinio Islamo apibrėžimo, pavyzdžiui, darbe analizuojama Oliver Roy Gilles Kepel mintys. Pasak O. Roy dabartinis politinis Islamas negali būti motyvuojanti jėga musulmonų pasaulyje, kaip kad prieš kelis dešimtmečius. Tezė aiškina ryšį tarp Islamo ir politikos, ir atskleidžia keletą istorinių faktų šiame kontekste. Nuo pat atsiradimo, pagrindinė Islamo problema buvo tokia, kad islamistai siekė vaidinti svarbų vaidmenį socialinėse srityse, ignoruojant realias sąlygas. Taigi, Islamas niekada nepasiekė savo pačių politinių instrumentų sukūrimo.
The military intervention of the Soviet Union in Afghanistan became a pivotal ground behind a new rising phenomenon titled “Islamic revivalism”. Revivalist ideas that were promoting by then well-known clerics supposed to engender a new challenge in Muslim geography against the communist threat. Aftermath, the victory of the West over socialist camp during the Cold War, Islamic revivalism has entered into a new stage. Consequently, religious leaders and clerics, as a part of agitation of Islam began to express their political affinities. This factor has emerged several speculations regarding the relation between Islam and politics. Since the epoch of caliphs, whilst theoretically Islam and politics were engaged in practice, both of them were separated. For many centuries, classical Islam was a political as “Ulemas” (religious leaders) were banned from joining any political parties, but allowed to construe Islam freely. To the contrary of Ulema, who acquired a full religious authority, but rejected to revolt against ruler. Caliph was an only legitimate ruler and dominated politics. The thesis investigates the formation of political Islam notion, since the period of establishment of the Caliphate. The study is based on qualitative research methods such as interviews, opinions and thoughts of prominent theologians, as well as religious leaders, scholars. Report analyses, comparative in particular, descriptive methods are used in the thesis. Through considering different approaches of modern scholars regarding the definition of political Islam, thesis will rest on analyzing of several important opinions, such as Oliver Roy’s and Gilles Kepel’s thoughts. According to O. Roy political Islam in the current world is not able to be a motivating force in Muslim world as it was several decades ago. The thesis explicates a relation between Islam and politics, and divulges some historical factors in this context. The problem of Islam since its establishment was that Islamists have claimed to play a major role in fields of a social order while ignoring real conditions. Hence, Islam has never achieved to create its own political instruments.