Raudonųjų dobilų (Trifolium pratense L.) atsparumas grybinėms ligoms ir jų kokybiniai rodikliai
Raudonieji dobilai (Trifolium pratense L.) yra vieni iš dažniausiai auginamų pupinių žolių vidutinio klimato zonoje. XX a. pabaigoje jų auginimas sumažėjo dėl pigių azoto trąšų bei intensyvių javų sėjomainų. Pastaruoju metu pradėjus plėtoti ekologinę žemdirbystę, tvarų žemės ūkį, stengiantis mažiau azotu teršti aplinką bei brangstant energijos ištekliams, pupinių žolių, tarp jų ir raudonųjų dobilų, auginimas tapo reikšmingesnis ir patrauklesnis (Kjaergaard, 2003; Boller et al., 2008). Lietuvoje per visą raudonųjų dobilų selekcijos laikotarpį (1957–2015 m.) buvo registruotos 8 veislės. Šiuo metu Nacionaliniame augalų veislių sąraše iš viso yra 8 veislės, iš jų 4 – lietuviškos (http://www.vatzum.lt). Pastarąjį dešimtmetį raudonųjų dobilų ir jų mišinių su varpinėmis žolėmis apsėti plotai užėmė daugiau, kaip 100 tūkst. ha, tačiau pastaraisiais metais dėl galvijininkystės sektoriaus nuosmukio raudonųjų dobilų plotai sumažėjo daugiau nei dvigubai (http://www.vic.lt/). Raudonieji dobilai labai produktyvūs pirmus ir antrus naudojimo metus, tačiau vėliau jų pasėliai išretėja ar visai žūva. Ligos išretinančios raudonųjų dobilų pasėlį yra vėžys (sukėlėjas Sclerotinia trifoliorum Erikss.) ir šaknų puviniai (Fusarium spp.) (Svirskis, 1972; 1995; Pokorny et al., 2003; Okumura, 2005; Taylor, 2008; Herrmann et al., 2008). Lietuvoje minėtos ligos yra vienos iš pagrindinių priežasčių, dėl ko šio augalo pasėliai yra trumpaamžiai. Pasaulyje yra sukurta pagerinto atsparumo ligoms veislių, kurios būna produktyvios net 3–4 metus (Gaue, Ingwerasen, 2003; Öhberg et al., 2005; Taylor, 2008).
The red clover (Trifolium pratense L.) is one of the most commonly grown legumes in the temperate zone. At the end of the 20th century, its cultivation decreased due to the availability of cheap nitrogen fertilizers and intensive cereal crop rotations. With the recent development of organic farming and sustainable agriculture and attempts to reduce nitrogen pollution, as well as with an increase in the price of energy resources, the cultivation of legumes, including red clover, has become increasingly relevant and attractive (Kjaergaard, 2003; Boller et al., 2008). The red clover is very productive in the first two years of harvest, but afterwards, it tends to thin out dramatically or finally die. The main diseases responsible for this are clover rot (pathogen Sclerotinia trifoliorum Erikss.) and root rot (Fusarium spp.) (Svirskis, 1972; 1995; Pokorny et al., 2003; Okumura, 2005; Taylor, 2008; Herrmann et al., 2008). These diseases are also the main reason why red clover crop is short-lived in Lithuania. However, several cultivars with improved disease resistance and production lasting for 3–4 years have already been developed in the world (Gaue, Ingwerasen, 2003; Öhberg et al., 2005; Taylor, 2008).