Managing nationalism and Russian influence in shaping post-soviet identity in 21st century Kazakhstan
Farombi, Olusegun Joseph |
Šiame darbe nagrinėjamas nacionalizmo ir Rusijos įtakos vaidmuo formuojantis posovietinei Kazachstano tapatybei XXI amžiuje. Po Sovietų Sąjungos iširimo 1991 m. Kazachstanas pradėjo ilgą ir sunkų tautos kūrimo procesą, kurio metu šalis bandė sukurti savitą nacionalinę tapatybę, kartu išsaugodama svarbius kultūrinius, politinius ir ekonominius ryšius su Rusija. Remiantis konstruktyvistiniais metodais, išplėtotais Kopenhagos mokyklos saugumo užtikrinimo teorijoje, šiame darbe nagrinėjama, kaip valstybiniai veikėjai Kazachstane kalbos, kultūros ir tapatybės klausimus įvardijo kaip itin svarbius visuomenės saugumui. Kokybinė analizė, atlikta iš dešimties pusiau struktūruotų interviu su kazachų ir rusakalbių bendruomenių pedagogais, pareigūnais, aktyvistais, žurnalistais ir kultūros gynėjais, leidžia šiam tyrimui atsispindėti sudėtingoje nacionalizmo, hibridinės tapatybės ir Rusijos įtakos sampratų aplinkoje. Rezultatai rodo, kad Kazachstano nacionalizmas pasireiškia simboliniais ir esminiais veiksmais, tokiais kaip kazachų rašto lotynizavimas 2017 m. pabaigoje, kalbinio švietimo reforma ir užsienio politikos diversifikavimas. Tačiau vietovėse, kuriose gyvena daug rusakalbių, šie rodikliai dažnai atskleidžia konfliktą tarp pilietinio ir etninio nacionalizmo. Be to, šiame darbe nagrinėjama, kaip Kazachstanas naudoja strateginį dviprasmiškumą ir daugiavektorę diplomatiją, siekdamas išsaugoti savo suverenitetą ir palaikyti stabilius santykius su pagrindinėmis šalimis, pirmiausia Rusija ir Kinija. Interviu rezultatai rodo, kad didėja atotrūkis tarp kartų nacionalinės identifikacijos požiūriu, o daugelis jaunų žmonių didmiesčiuose perima pragmatiškesnę ir hibridiškesnę tapatybę. Šiame darbe teigiama, kad Kazachstano tapatybės formavimasis yra nuolatinė diskusija, kurioje šalies vidiniai siekiai ir išorinė įtaka toliau veikia šalį. Galiausiai darbe pateikiami politiniai nurodymai, kaip stiprinti kultūrinę diplomatiją, skatinti įtraukesnes nacionalizmo formas, sudaryti vienodas sąlygas etninėms mažumoms nacionalinio įtraukties požiūriu ir didinti atsparumą geopolitiniam neapibrėžtumui. Šie rezultatai prisideda prie platesnių diskusijų apie posovietinį nacionalizmą, nacionalinę tapatybę ir kultūros vertybių apsaugą pereinamojo laikotarpio kultūrose.
The role of nationalism and Russian influence on the formation of post-Soviet Kazakhstani identity in the 21st century is examined in this thesis. In the years after the Soviet Union’s dissolution in 1991, Kazakhstan began the long and arduous process of nation-building, during which the country attempted to forge a distinct national identity while preserving important cultural, political, and economic links to Russia. Based on constructivist methods elaborated on in the securitisation theory of the Copenhagen School, this thesis examines how the state actors in Kazakhstan have framed issues of language, culture and identity as critical for society’s security. Qualitative analysis drawn from ten semi structured interviews with educators, officials, activists, journalists and cultural advocates in the Kazakh and Russian speaking communities situate this study within the fraught landscape of complex understandings of nationalism, hybrid identity and Russian influence. The results indicate that Kazakhstani nationalism expresses itself through symbolic and substantive actions such as the Latinisation of the Kazakh script in the end of 2017, reform of language education and diversification of foreign policy. However, in areas with a large Russian speaking population these metrics often reveal a conflict between civic versus ethnic nationalism. In addition, this thesis examines how Kazakhstan uses strategic ambiguity and multi vector diplomacy to preserve its sovereignty and to keep all relations with major countries, primarily Russia and China, on a fine line. Results from the interviews indicate that there is a growing gap between generations in terms of national identification and many young people in metropolitan areas are adopting more pragmatic and hybrid identities. This thesis argues that Kazakhstan’s identity formation is a continuing debate in which internal ambitions and external influences continue to affect the country. It ultimately concludes with policy prescriptions to strengthen cultural diplomacy, to promote more inclusive forms of nationalism, to level the playing field for ethnic minorities in terms of national inclusiveness and to build resilience to geopolitical uncertainty. These findings contribute to the wider discussions of post-Soviet nationalism, national identity and the protection of cultural assets in cultures in transition.