Ar prekybos agentas turi teisę į kompensaciją (indemnity) pasibaigus atstovavimo teisiniams santykiams tarpatstovaujamojo ir prekybos agento?

Prekybos agento institutas yra neatskiriama ir itin svarbi šiandieninės komercinės (gamybinės) veiklos dalis, suteikianti sparčiai besiplečiančiam verslui alternatyvią galimybę rinktis konkrečiu atveju norimą verslo organizavimo formą. Verslo organizavimas, pasitelkiant prekybos agentus, daugumai verslininku atrodo pakankamai patrauklus dėl gerokai mažesnių finansinių investicijų, o taip pat rizikos, kad nepavykus įgyvendinti užsibrėžtų rinkos plėtros tikslų, neišvengiamai kils didelių nepageidaujamų nuostolių. Tačiau iš pirmo žvilgsnio, tokia patraukli verslo plėtros schema, slepia savyje daug potencialios rizikos, kad tai kas atrodė pigu ir nerizikinga, gali lemti dideles, nenumatytas finansines išlaidas. Prekybos agento teisinės padėties išskirtinumą, iš esmės nulėmė jo vykdomos komercinio atstovavimo veiklos specifika – tarpininkavimas atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudarant sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita. Prekybos agentui platinant atstovaujamojo produkciją, nurodytos veiklos pasėkoje, sukuriamas didelę materialinę vertę turintis nematerialus turtas - klientų duomenų bazė. Nutraukus komercinio atstovavimo sutartį, šis turtas tiesiogiai ar netiesiogiai pereina atstovaujamojo dispozicijon, tuo tarpu prekybos agentas dėl komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo, patiria didelių finansinių nuostolių. Siekiant eliminuoti šią teisinę prekybos agento ir atstovaujamojo nelygybę 1986 m. gruodžio 18 d. buvo priimta Europos Bendrijos Taryba direktyva 86/653/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo“, kurioje įtvirtinta gan plati prekybos agento teisinė apsauga, tame tarpe prekybos agento teisė, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarčiai, reikalauti dėl sutarties pasibaigimo patirtų nuostolių atlyginimo arba kompensacijos. Perkėlus Direktyvos 17 straipsnio nuostatas į Lietuvos teisinę sistemą LR CK 2.167 straipsnį, prekybos agento teisinė apsauga pradėta taikyti ir Lietuvoje. Šio magistrinio darbo tikslas – atliekant norminių teisės aktų bei teismų praktikos analizę atskleisti prekybos agento teisės į kompensaciją esmę bei reikalavimo pagrįstumą, Europos Sąjungos ir Lietuvos norminių teisės aktų, reglamentuojančių kompensacijos mokėjimo sąlygas, turinys bei samprata, prekybos agento teisinio instituto savitumas, teisės apsaugos specifiką. Atlikus tiriamojo klausimo išsamią analizę, nebuvo prieita prie vienareikšmiškos išvados, kad prekybos agentui visais atvejais bus išmokama įstatymų nustatyta kompensacija. Prekybos agento teisė į kompensaciją nėra absoliuti. Kompensacijos prekybos agentui mokėjimas priklauso nuo teisės aktuose įtvirtintų sąlygų tinkamo įgyvendinimo. Visu pirma, reikia pažymėti, kad prekybos agento teisė į kompensaciją suteikiama tik tokiems agentams, kurie atitinka Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje bei LR CK 2.152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prekybos agento sąvoką. Ši prekybos agento teisė yra imperatyvi. Komercinio atstovavimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl taisyklių nustatančių mažesnę prekybos agento teisinę apsaugą, nei reglamentuota norminiuose teises aktuose, tame tarpe ir atsisakyti teisės į kompensaciją. Bet koks išankstinis prekybos agento teisės į kompensaciją atsisakymas, yra niekinis. Prekybos agento teisė į kompensaciją bus įgyvendinama tik tokiu atveju, jeigu bus tenkinamos visos norminiuose teisės aktuose nustatytos kompensacijos mokėjimo sąlygos: sutarties pasibaigimo sąlygą, naujų klientų suradimo arba verslo su jau turėtais klientais apimčių žymaus padidėjimo sąlyga, o taip pat didelės atstovaujamojo naudos iš toliau vykdomos veiklos su prekybos agento surastais klientais sąlyga. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net nustačius prekybos agento teisės į kompensaciją pagrįstumą, teismas, jam suteiktos diskrecijos teisės pagrindu, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, gali nuspręsti, kad prekybos agentui kompensacija turi būti mažintina arba išimtinai atvejais visai nemokama.

The institute of commercial agent is an integral and especially important part of the today‘s commercial activity, which provides the rapidly developing business with an alternative opportunity to choose a required form of business organization in a particular case. The organization of business via commercial agents seems fairly attractive to most of the businessmen because of significantly lower financial investments, also, because of the lower risk in case of unsuccessful implementation of activity development which is necessarily associated with considerable losses. The exclusivity of the commercial agent’s legal status is basically determined by the particularity of its commercial representation activity, i.e. to negotiate the sale or purchase of goods on behalf of the principal or to negotiate and conclude such transactions on behalf of and in the name of the principal. When the products of the principal are distributed by the commercial agent on a basis of the agency agreement, consequently, an immaterial asset with a high material value is created – customer database. However, after the agency agreement is terminated, in most cases the above mentioned asset directly or indirectly is transferred to the disposition of the principal. The principal continues to use the customer database created by the commercial agent in its activity, receives financial benefit, whereas, the commercial agent suffers great financial losses because of the termination of the agency agreement. In order to eliminate such inequality between the commercial agent and the principal after the agency agreement is over, the European Council Directive 86/653/EEC of 18 December 1986 „On the coordination of the laws of the Member States relating to self-employed commercial agents“ was accepted. The above mentioned Directive consolidate a rather comprehensive legal protection of the commercial agent, including the right of the commercial agent to require from the principal the compensation of damages or indemnity of losses after the termination of the agency agreement. The same legal rights of the commercial agent were incorporated in Article 2.167 of the Civil Code of the Republic of Lithuania as well. The aim of this final work – to reveal the legitimacy of the commercial agent’s right to the indemnity after the termination of the agency agreement between the commercial agent and the principal on a basis of the analysis of the legal acts and court practice. Despite the fact, that the legal institute of the commercial agent is used in the today’s international and national commerce rather widely, the issue of the legal protection of the commercial agent is till explicated rather poorly in the Lithuanian legal doctrine. The analysis of the statutory base, legal doctrine and the court practice concerning this issue does not offer an unambiguous conclusion, that the commercial agent shall receive the indemnity stated by the law in all cases. The indemnity to the commercial agent depends on a proper implementation of the conditions determined by the legal acts. It is important that even in case all the conditions for indemnity are satisfied, the commercial agent may not receive the compensation on the basis of the equity principal.