Ar teismų praktikoje taikomi baudžiamosios bk(182 str.) ir civilinės atsakomybės kriterijai yra pakankami siekiant teisingai įvertinti asmens, neįvykdžiusio prievolės, veiksmų pobūdį?
Berežnojūtė, Greta |
Neįvykdžius prievolės asmeniui kyla baudžiamoji (BK 182 str) arba civilinė atsakomybė. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182straipsnio 1 dalyje yra nurodyta: tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio dispozicija apibrėžia sukčiavimo nusikaltimo dalyką- turtą, turtinę teisę ir turtinę prievolę. Paprastai šie dalykai yra įgijami civilinių santykių pagrindu. Todėl sukčiavimo nusikaltimas labai glaudžiai priartėja prie sutartinių civilinių santykių, todėl kaip vienas iš padarinių tam tikrais atvėjais pasireiškia sukčiavimo ir civilinio delikto atribojimo klausimas. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Dr. O. Fedosiuko nuomone, naudojant kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijų pati apgaulės sąvoka vengiant prievolės įgauna platesnę prasmę, ja reikėtų laikyti bet kokius sąmoningus skolininko veiksmus, nukreiptus į kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimą ir sudarančius prielaidas išvengti grėsmės būti priverstam vykdyti turimą prievolę. Tiek Lietuvos tiek kitų Vakarų Europos šalių baudžiamoji teisė apibrėždama sukčiavimo nusikaltimą, piknaudžiavimo pasitikėjimu, kaip atskiro nusikaltimo padarymo būdo neapibrėžia. Viena iš apgaulės formų yra piknaudžiavimas pasitikėjimu. Piknaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai sukčiavimo nusikaltimą kaltininkas padaro piknaudžiaudamas tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitais taprusavio ryšiais, kurie lemia tarpusavio pasitikėjimą. Esant glaudžiama panašumui tarp civilinio delikto ir baudžiamosios teisės pažeidimo- sukčiavimo, reikia šias dvi pažeidimų rūšis vieną nuo kitos atskirti. Tuo atvėju, kai civilinės teisinės gynybos priemonės yra neefektyvios arba pažeista teisė yra labai apsunkinta reikia kelti baudžiamosios teisės taikymo klausimą. Teismų praktikoje yra apibrėžti kriterijai, kurių pagrindu šie du pažeidimai yra atskiriami. Vienas iš pagrindinių kriterijų atskiriant baudžiamosios atsakomybės taikymą yra esminga apgaulė, kuri lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti turtą ar turtinę teisę kaltininkui. Taip pat yra ir papildomų kriterijų, kurie yra reikšmingi atribojant pažeidimus. Svarbūs yra nukentėjusiojo pažeistos teisės apsunkinimas ir rūpestingas nukentėjusiojo elgesys. Tik įvertinus visus svarbius kriterijus galima teisingai atroboti civilinę ir baudžiamąsias atsakomybes ir parinkti teisingai teisinę gynybą nukentėjusiajam.
Person who failures to carry out an obligation, is prosecuted for criminal (BK 182 article) or civil liability. Breached conditions of civil contract do not form criminal liability, if there are no barriers to compensate the damage in civil ways. The Criminal Code of Republic of Lithuania of the article 182 part 1 states: who commits a fraud by obtaining personal benefit or interest, escapes to commit or abolishes liability. The disposition of the article defines the matter of the fraud crime- property, interest and liability. Usually these matters are based on civil relationships. Consequently, the fraud crime approaches to contractual civil relationships, accordingly in certain occasions one of after-effects evidences fraud and civil delict delimitation. Common property based on civil contractual is obtained legitimately during the moment in the presence of both parties free will. The consequence of fraud crime- unlawfully obtained property or gained possession of it. According to Dr O. Fedosiukas, using creditor’s aggravated state standard, the meaning of deception, avoiding liability broadens it, also includes any conscious debtor’s actions, directed towards aggravation of creditor’s state of law and causing assumptions of avoiding the threat to perform a liability. Criminal law definition in Lithuania and other Western European countries does not determine any individual way for fraud offence, abuse of confidence. One of the deception forms is abuse of confidence. Abuse of confidence is when perpetrator commits fraud crime abusing victim impersonal, official or other relationships, based on mutual trust. When tight similarities occur between civil delict and breach/fraud of criminal law it is essential to separate these two types. In that case when civil defence solutions are inefficient and breached law is aggravated, criminal law matter is applied. Court practice defines standards, which separates two breaches. One of the main standards in criminal liability practice defining essence of deception influences victim’s self- determination to give perpetrator property or an interest. There are also additional standards, which are significant in separating breaches. The important factors are breached law aggravation for a victim and mindful his behaviour. Right evaluation of all standards enables to delimitate civil and criminal laws and provide right defence for the victim.