Mokyklos bendruomenės narių požiūris į graffiti: menas ar vandalizmas

Abstract

Šiuolaikinis miestas — tik nauja ilgus amžius augusio žmogaus noro išreikšti save per simbolinius piešinius rezultatas. Tačiau šiuolaikinio graffiti sprogimas yra su niekuo nepalyginamas. Taigi nepaisant to, kad daugelis iš mūsų gyvename informacinėje bei ganėtinai tolerantiškoje visuomenėje, kur egzistuoja neribojamai dideli meninės raiškos būdai, galimybių ir variacijų skaičius, graffiti, kaip meno kryptis, kūrinio statusas ar vieta (padėtis), taip ir liko neišspręstas bendrajame kultūriniame kontekste ir ligi šiol traktuojamas kaip neigiamumas ar net nihilistinio požiūrio išraiška į visuomeninius kriterijus bei normas. Šio darbo tikslas — atskleisti mokyklos bendruomenės narių požiūrį į graffiti. Tyrimo metodai: teorinis ― darbo tema aktualios literatūros sisteminė analizė; empiriniai ― IX klasių moksleivių anketinė apklausa, padėjusi išsiaiškinti jų žinias ir požiūrį į graffiti; pedagogų anketinė apklausa, padėjusi išsiaiškinti jų žinias ir požiūrį į graffiti; moksleivių tėvų anketinė apklausa, padėjusi išsiaiškinti jų žinias ir požiūrį į graffiti. Matematinės statistikos metodai: chi kvadrato kriterijaus taikymas, kontingencijos koeficientas (C), procentinė duomenų analizė. Tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiausia apie graffiti žino, jį priima ir vertina mokiniai. Vadinasi, tai patvirtina, faktą, jog subkultūra yra jaunimo pasaulėžiūros atspindys. Ar graffiti – meno rūšis ar vandalizmo aktas, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Tai priklauso nuo visuomenės išprusimo, tolerancijos ir sąmoningumo lygio. Labai trūksta pozityvios informacijos ir kompetentingos nuomonės apie subkultūras ir jų santykį su visuomene. Tyrimas parodė, kad tiek mokiniai, tiek mokytojai ir tėvai pritaria nuomonei, jog graffiti turėtų būti piešiama tik specialiai tam skirtose vietose ir netrikdytų normalaus gyvenimo ritmo. Ne tik suaugusieji, bet ir mokiniai neturi teorinių žinių ir praktinio vertinimo įgūdžių. Darbo praktinė reikšmė: Formuojant viešąją nuomonę, ypač mokyklose, labai svarbu kalbėti apie graffiti, kaip apie jaunų žmonių saviraiškos priemonę. Ir pedagogams ir moksleiviams tai labai aktualu, nes visada įdomu tai, kas nėra aprobuota bendrųjų mokymosi programų, kas tarsi eina „prieš sistemą“, mokinių žargonu tariant. Reikėtų daug diskusijų ir praktinių seminarų su vaizdinėmis priemonėmis bei užduotimis, kad būtų ugdomas estetinis skonis ir supratimas, kas yra kultūra ir antikultūra. Tokį siūlymą galima būtų įtraukti į dailės programą kaip fakultatyvo valandas, nes taip galbūt būtų sprendžiamas paauglių užimtumo klausimas.

SUMMARY A modern city is just a new result of a person’s wish to express himself in symbolic paintings that has been growinf for long ages. But the explosure of modern graffiti cannot be compared with anything. So, in spite of that most of us live in the information and however tolerant society where unlimited big ways of artistic expression, a number of possibilities and variations exist, graffiti as an art tendency, the status place (position) of a piece of art has not been solved in the general cultural context and it has still been treated as negative expression or even a nihilistic attidude towards criteria or norms of the society. The purpose of this work is to reveal the attitude of the members of the school community towards graffiti. Methods of the research: theoretic ― systematic analysis of the literature actual about the theme of the work; empiric ― questionnaire of the pupils of the IX class that helped to find out their knowledge and attitude towards graffiti; Questionnaire of the pedagogues that helped to find out their knowledge and attitude towards graffiti; Questionnaire of the pupils’ parents that helped to find out their knowledge and attitude towards graffiti. Methods of mathematical statistics: application of the criterion of chi square, coefficient of contingency (C), per cent analysis of the data. Within the research, it became clear that graffiti is mostly known, accepted and appreciated by the pupils. Also the fact can be confirmed that subculture is a reflection of young people‘s world-view. It is not possible to answer unambiguosly whether graffiti is a kind of art or an act of vandalism. It depends on sophistication of the society, on the level of tolerance and consciousness. There is a big lack of positive information and competent opinion about subcultures and their relation to the society. This research demonstrated that both the pupils and their teachers and parents agree with the opinion graffiti should be painted only in special places and should not bother normal rhythm of life. Not only the adults but also the pupils do not have any theoretic knowledge and skills of practical evaluation. Practical meaning of the work: By forming the public opinion, especially at school, it is very important to speak about graffiti as about some means of self-expression for young people. It is very actual both for pedagogues and for pupils because it is always interesting what is not approbated by general learning programmes, what seems as if it was „against the system“ according to pupils‘ slang. A lot of discussions and practical seminars with visual means and tasks are necessary to form aesthetical taste and understanding what culture and anticulture is. This suggestion could be included in the programme of art as elective hours because it is possible that the question of teenagers‘ busyness would be solved.