Metafizinis fiziologizmas Sigito Parulskio, Dainiaus Gintalo ir Mindaugo Nastaravičiaus poezijoje
Visockytė, Gintarė |
Magistro darbe analizuojamas metafizinis fiziologizmas Sigito Parulskio, Dainiaus Gintalo ir Mindaugo Nastaravičiaus poezijoje. Tyrimo šaltiniai – Parulskio „Iš ilgesio visa tai“ (1990), „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepulti sint“ (1998), „Marmurinis šuo“ (2004), Gintalo „Angis“ (1997), „Boa“ (2007), „Adatos“ (2016) ir Nastaravičiaus „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014). Darbe aiškinamasi, kokie yra metafizinio fiziologizmo aspektai šių autorių poezijoje ir ar ją galima laikyti bjaurumo estetikos kryptimi. Analizei pasitelkiama Beresnevičiaus metafizinio fiziologizmo sąvoka, Aristotelio physis ir metafizikos sąvokos, Jungo tėvo archetipo samprata, poezijos genetikos kaip intertekstualumo idėja, Maingueneau literatūrinės genties ir Lingio seksualumo, erotiškumo ir gyvūniškumo sampratos. Taip pat remiamasi Rosenkranzo, Bosanquet’o ir Adorno bjaurumo estetikos sampratomis. Metafizinis fiziologizmas randamas visų trijų autorių kūryboje. Tik Parulskio ir Gintalo akivaizdesnis, labiau dominuojantis, drastiškesnis ir dažnai net šiurpinantis, Nastaravičiaus nuosaikesnis. Fiziologizmas atsiskleidžia kaip: kūno anatomijos išskaidymas, pojūčiai ir gyvybinės organizmo funkcijos (maitinimąsis, miegas, kvėpavimas, dauginimasis, gimdymas). Metafiziškumas – kaip religinė, mitologinė simboliką, mirties, kančios, smurto, karo, meilės, sakralaus gyvūniško erotizmo, patologinė, sapno, atminties, tapatybės, dialogo ir poezijos kaip kūrybos refleksijos poetika, zoomorfiniai, archetipiniai, tėvo ir motinos įvaizdžiai. Visų trijų poetų kūrybą vienija intertekstinės sąsajos ne tik su lietuvių poetais-tėvais, bet ir su pasaulio rašytojais-tėvais. Santykis su šiomis literatūrinėmis gentimis gana lygiavertis. Parulskio, Gintalo ir Nastaravičiaus poezijoje glūdintį metafizinį fiziologizmą galima interpretuoti kaip bjaurumo estetikos bruožą. Jeigu bjaurumą (bjaurumo estetiką) suvoksime kaip: 1. kontrastą, neatsiejamą grožio dalį (Rosenkranzas); 2. sudėtingą grožį (Bosanquet‘as); 3. kūrybingą, kritišką visuomenės kultų ir tabu demaskavimą (Adorno).
Master’s thesis analyzes metaphysical physiologism in the poetry by Sigitas Parulskis, Dainius Gintalas, and Mindaugas Nastaravičius. The sources of research: Parulskis’ „Iš ilgesio visa tai“ (1990), „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepulti sint“ (1998), „Marmurinis šuo“ (2004), Gintalas’ „Angis“ (1997), „Boa“ (2007), „Adatos“ (2016) and Nastaravičius’ „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014). The main goal of this research is to identify the aspects of metaphysical physiologism in their poetry and consider it as the aesthetics of the ugliness. The main concepts, which are used for this analysis are: Beresnevičius’ metaphysical physiologism, Aristotle’s physis and metaphysics, Jung’s archetype, the genetics of poetry as intertextuality, Maingueneau literary genus and Lingis sexuality, erotism, and animality. The research is also based on Rosenkranz, Bosanquet’s and Adorno concepts of the aesthetics of the ugliness. Metaphysical physiologism is noticed in the poetry of all three authors. Metaphysical physiologism in the poetry by Parulskis and Gintalas is more obvious, dominant, radical and sometimes even horrible. Physiologism could be conceived as: body anatomy, and the vital sensations and functions of the organism (eating, sleeping, breathing, sex, birth). And metaphysics as: religious, mythological symbols, death, pain, violence, war, love, animal erotics, pathological, dream, memory, identity, dialogue and poetry as reflection the creativiness, zoomorphic, archetypical, father and mother, images. The poetry of all three writers is based on intertextuality, connected not just with Lithuanian poets-fathers, but with writers-fathers of the worldg also. The relation with both literary genus is rather equal. Metaphysical physiologism in the poetry by Parulskis, Gintalas, and Nastaravičius could be perceived as the aesthetics of the uglines. If the ugliness (aesthetics of the uglines) is perceived as: 1. contrast, essential part of the beauty (Rosenkraz); 2. difficult beauty (Bosanquet); 3. Creative and critical denounce of the prevailing cults and taboos in society.