Between Ontology and Ethics: Derrida’s Conversation with Heidegger and Levinas
Tatarūnaitė, Giedrė |
Šiame darbe nagrinėjama Jacques‘o Derrida dekonstrukcinė prieiga, taikyta Martino Heideggerio egzistencinei ontologijai ir Emmanuelio Levino metafizinei etikos filosofijai. Egzistencinės analizės tipui, kurį Derrida siekia sukritikuoti, iš tiesų galima priskirti abiejų filosofų – tiek Heideggerio, tiek Levino – mąstymą. Motyvas, kuriuo rėmėsi šio darbo autorė, yra tam tikras prielankumas idėjai, jog metafizinis dualizmas galėtų būti paties filosofinio samprotavimo, filosofinio klausimo formulavimo sąlyga apskritai. Remiantis tuo, šiame darbe buvo išsikeltas tikslas sekti Derrida minties keliu, mėginant suprasti, kokia yra mąstytojo pozicija Heideggerio egzistencinės ontologijos ir Levino metafizinės etikos supriešinimo atžvilgiu. Žinia, kad Heideggerio filosofijoje atskaitos taškas yra žmogiškasis Dasein, keliantis klausimą apie savo paties būtį ir būtį apskritai: anot Heideggerio, tik Dasein turi privilegiją į būties užklausimą, o kartu ir privilegiją į savo būties laikiškumo patyrimą, t. y. mirtį. Derrida, sukritikuodamas žmogiškojo Dasein suverenumą, pademonstruoja, kad Heideggerio egzistencinėje logikoje iš tiesų glūdi aporija, ir Dasein privilegija į mirtį tampa paties Dasein ypatingumo anihiliacija. Derrida suvokimu, Levino subjektas taip pat yra suverenus: būdamas nuolankus „kitam“, kurio veidas ragina atsakyti, leviniškasis subjektas yra grynai etinis, taigi žmogiškas. Galų gale, Levino mąstyme Derrida taip pat tvirtina esant aporiją: leviniškasis subjektas, leisdamasis į absoliutų etinį aktą, iš tiesų tampa to akto pažeidėju. Įvertinus Derrida dekonstrukcinės prieigos specifiškumą ir konkretų jos taikymą Heideggerio ontologijai ir Levino etikos filosofijai, šiame darbe buvo prieita prie tokios išvados: tiesa, kad aporiška žmogiško patyrimo prigimtis pirmiausia manifestuojasi per kalbą, logosą, taigi Derrida dekonstrukcija metafizinio logoso „liekanų“ Heideggerio ir Levino filosofijoje atžvilgiu yra pagrįsta; kita vertus, pats Derrida pripažįsta, kad praktine-pragmatine prasme klausimas, ar etika yra įmanoma be metafizinio-religinio logoso, lieka neatsakytas.
The thesis focuses on the deconstructive approach developed by Jacques Derrida towards Heideggerian ontology and Levinasian metaphysical ethics, both of which can be considered as pertaining to existential thinking. The motive behind the thesis is the author’s sympathy for the idea that the problematics of metaphysical dualism could be the very condition of philosophical thought in general. Regarding this problematic, the goal of the thesis is to track Derrida’s thought, with the intention to clarify his views on the opposition between two types of reasoning – ontological and ethico-metaphysical. Following the analysis of Derrida’s critique of Heidegger’s metaphysical humanism and Levinas’s metaphysical ethics, the following conclusion is drawn: despite the fact that Derridean deconstruction is “valid” as concerns the philosophical problematic of metaphysical remainders, the question of practicality, or even intelligibility, of one’s deconstructive “method” remains unsolved.