The Antagonistic Afterlives of Foucauldian Biopolitics
Žekevičius, Aistis |
Baigiamajame magistro darbe analizuojamos biopolitikos sampratos, suformuluotos Michelio Foucault, Kiarinos Kordelos ir Roberto Esposito raštuose. Jame daugiausia remtasi hermeneutiniu metodu, lyginamuoju metodu bei kokybine analize, taip pat taikyta abstrakcija bei apibendrinimas. Foucault biopolitiką traktuoja kaip istoriškai kintantį santykį tarp politinių mechanizmų ir gyvybės, taip apjungdamas dvi iki tol atskiras sferas. Biopolitikos gimimą Foucault sieja su liberalaus valstybės valdymo būdo atsiradimu, taip pat su disciplinuojančios bei reguliuojančios galios iškilimu. Jo manymu, biopolitikos egzistavimas taip pat įgalina kalbėti ir apie jos priešingą polių, mirties politiką, kuri savo ruožtu siejasi su Foucault plėtojama rasizmo samprata. Kordelos biopolitikos samprata ypatinga jau vien tuo, jog savo pagrindiniu objektu laiko gyvybę, kuri čia suvokiama išimtinai kaip potenciali darbo galia. Pasak jos, biopolitika yra ne kas kita kaip nuolatinė nemirtingumo iliuzijos gamyba bei administravimas. Toks biopolitikos traktavimas turi neišvengiamų padarinių ir Kordelos tapatumo sampratai, kuri šiame darbe taip pat plačiau aptariama. Ir nors rasizmo fenomenas Kordelos biopolitikos sampratoje veikia viso labo nemirtingumo iliuzijos rėmuose, jis taip pat aptariamas šiame darbe. Esminis Esposito biopolitikos sampratos skiriamasis bruožas yra vadinamoji imunizacijos paradigma, apjungianti gyvybę ir politiką į vientisą sistemą ir taip panaikinanti dar Foucault įtvirtintą antagonistinį jų santykį. Jo teigimu, ši paradigma labiausiai reiškiasi trijose pagrindinėse biopolitikos kategorijose: suverenumo, nuosavybės ir laisvės sampratose. Esposito taip pat skiria daug dėmesio mirties politikos ir rasizmo analizei, šių fenomenų atsiradimą siedamas su nacistinės Vokietijos iškilimu, ne tik nusakydamas pagrindines biopolitines problemas, turinčias sąsajų su minėtu režimu, bet ir pasiūlydamas tam tikrus būdus joms spręsti. Tokios skirtingos prieigos prie biopolitikos verčia spėti, jog egzistuoja tam tikri sąlyčio taškai, kur šios skirtingos biopolitinės paradigmos intensyviai sąveikauja viena su kita. Vienas pagrindinių tokių sąlyčio taškų yra mirties politikos sąvoka, kuri Foucault, Kordelos ir Esposito veikaluose traktuojama kaip tam tikra programa rasizmui įgyvendinti. Kitas esminis šias skirtingas biopolitines teorijas jungiantis bruožas yra posūkis link nematerialumo, kurį bene geriausiai apibūdina bekūnio neoliberalaus subjekto figūra. Galiausiai, siekiant susidaryti išsamesnį pasaulio, kuriame nematerialumo sąvoka turi vis didesnę reikšmę, vaizdinį, nagrinėjamos nematerialią darbo galią plačiau analizavusių Michael Hardt bei Antonio Negri bei savita biopolitikos samprata pasižymėjusio Paolo Virno teorijos. Baigiamajame magistro darbe siekiama suformuluoti pagrindines Foucault, Esposito ir Kordelos biopolitikos charakteristikas bei atskleisti, kas sieja ir skiria šias skirtingas biopolitines paradigmas.
This master's thesis examines the respective biopolitical theories of Michel Foucault, Kiarina Kordela and Roberto Esposito. It is mostly based on hermeneutic method, comparative method and qualitative analysis, as well as abstraction and generalization. Foucault treats biopolitics as historically fluctuating relationship between political mechanisms and life, thus bringing together the two thitherto separate realms. Foucault relates the birth of biopolitics to the inception of the liberal art of government, as well as to the emergence of disciplinary and regulatory forms of power. In his opinion, the existence of biopolitics anticipates thanatopolitics, which is in turn closely related to racism. The main object of Kordela's biopolitics is life conceived of as the potential labor-power. According to her, biopolitics is nothing else than the constant production and administration of the illusion of immortality. Such treatment of biopolitics, however, has certain consequences to Kordela's understanding of identity, which is further elaborated in this thesis. And even though racism functions in Kordela's biopolitics only on the level of this illusion of immortality, it is also given closer attention in this work. The central accent of Esposito's biopolitics is the so-called immunization paradigm, which gets rid of of the disturbing juxtaposition of power and life by joining them together in a single system. He suggests that this paradigm manifests itself most clearly in the categories of sovereignty, property and liberty. Esposito also gives a lot of attention to the analysis of the relationship between thanatopolitics and racism not only by outlining the main biopolitical problems rooted in the rise of Nazi Germany, but also by offering particular means to solve them. These different approaches to biopolitics suggest that there are certain points of intersections, which in turn attest to the intensive interaction between these biopolitical paradigms. One of these main points is the notion of thanatopolitics, which is treated as a certain program for the implementation of racism in Foucault's, Kordela's and Esposito's respective works. Another consolidating feature is the apparent tendency towards the immateriality in these three distinct biopolitical theories, which is best characterized by the figure of the disembodied neoliberal subject. Finally, in order to reach a more comprehensive understanding of a world in which the notion of immateriality is gradually yet steadily gaining the upper hand, this work briefly disputes the theory of immaterial labor-power pursued by Michael Hardt and Antonio Negri and the distinctive version of biopolitics advocated by Paolo Virno. This master's thesis aims to formulate the main characteristics of Foucault's, Esposito's and Kordela's biopolitics, and also aspires to reveal both the similarities and the differences between these three contesting biopolitical paradigms.