Dramatis personae pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretacijose (Aleksandro Fromo-Gužučio, Kazio Inčiūros, Algirdo Landsbergio, Virgilijaus Veršulio pjesės)
Vėbraitė, Eglė |
Magistro darbe analizuota dramatis personae pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretacijose. Specialiai pasirinktas lotyniškas terminas, atkeliaujantis iš seniausių tekstų, vartotas dar Aristotelio „Poetikoje“, iš esmės reiškiantis dramos personažus. Pastebėta, kad literatūros terminų žodynuose jo apibrėžtis pernelyg supaprastinta, jis vis labiau vartojamas kitose srityse, o ne dramos teorijose, nors yra kilęs būtent iš ten. Kaip dramatis personae pasirinkti būti intertekstualūs veikėjai, atkeliaujantys iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Pastarieji pareikalavo plačiau pasidomėti viena daugiausiai Lietuvoje humanitarinės krypties mokslininkų tyrinėta pasaka. Pastebėta, kad tyrėjai, kalbėdami apie šį kūrinį, dažnai vartoja tokius žodžius kaip „tragiškasis herojus“, „tragiškoji kaltė“ ir kt., kas tik paliudija siužeto tinkamumą draminei raiškai. Beveik visos analizei pasirinktos pjesės – Aleksandro Fromo-Gužučio „Eglė žalčių karalienė“ (parašyta apie 1861, 1881; publikuota 1893, 1905), Kazio Inčiūros to paties pavadinimo drama (1964), Algirdo Landsbergio „Vaikai gintaro rūmuose“ (1985) – paimtos iš Eugenijaus Žmuidos sudarytų V ir VI tomų, skirtų pasakos „Eglė žalčių karalienė“ variantams grožinėje kūryboje (2013), tik viena Virgilijaus Veršulio drama paimta iš Aušros Martišiūtės-Linartienės ir Daivos Šubasevičienės sudarytos knygos „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija“ (2010). Kūriniai pasirinkti dėl skirtingo jų parašymo ir leidimo laiko – siekta pažvelgti, kas būdinga Eglės personažo vaizdavimui lietuvių dramaturgijoje nuo XIX a. II pusės iki pat šių dienų. Išanalizavus dramas išryškėjo, kad Fromas-Gužutis vaizduoja Eglę kaip bendruomenės dalį, neturinčią individualaus charakterio, esančią dar labai arti mitinio pasaulėvaizdžio. Kito dramaturgo, Inčiūros, Eglė, skirtingai nuo Fromo-Gužučio, vaizduojama kaip individualybė, atitinka tradicinio dramos modelio herojų, pasiryžusį veikti. Modernioje Landsbergio dramoje konkrečiai veikiančios Eglės nėra, tačiau kiekvienas veikėjas turi skirtingą jos sampratą, dramaturgas ryškina galimą požiūrių įvairovę ir tai, kad Eglės pasaka nėra sustabarėjęs klasikinis kūrinys, gali būti kaskart perinterpretuojamas. Galiausiai Veršulio dramoje Eglė demitologizuota, tapusi destruktyvaus pasaulio dalimi. Kaip ir postmoderniai dramai būdinga, šios veikėjos tapatumą darosi sunku užčiuopti.
The master thesis analyses dramatis personae in the interpretations of folk tale ''Eglė, the Queen of Serpents''. The choice of a latin term has not been made accidentally, it basically means the characters of a drama and it comes from the oldest texts, such as Aristotel's ''Poetica''. The thesis has shown that usually the meaning of this term is rather simplified in most of the dictionaries and lately it has been applied in many different fields and not in the theories of drama. The intertextual characters from a tale ''Eglė, the Queen of Serpents'' have been chosen to be a specific object and dramatis personae. Therefore, this selection has caused an interest in a more thorough analysis of the tale, which has already been analysed by most of the Lithuanian humanity faculties. It has been revealed that researchers unconsciously use terms such as 'tragic hero', 'tragic guilt' etc., while talking about this tale. This only proves that this piece of writing and its main character are quite suitable for dramatic expression. Almost all the plays chosen for the further analysis – Aleksandras Fromas-Gužutis "Eglė, the Queen of Serpents" (written about 1861, 1881; published 1893, 1905), Kazys Inčiūra the drama of the same name (1964), Algirdas Landsbergis "Children in an Amber Palace" (1985) – are taken from the books of "Eglė, the Queen of Serpents" (2013) by Eugenijus Žmuida, in particular, the 5th and the 6th editions, that have been used in fiction. Only one drama by Virgilijus Veršulis has been taken from "Lithuanian Dramaturgy in the XX Century" (2010) by Aušra Martišiūtė-Linartienė and Daiva Šubasevičienė. The writings have been chosen by taking into consideration their different time of writing and publication: the aim was to discuss the picture of the protagonist Eglė in Lithuanian dramaturgy from the XIX century the second half up to the present days. After having done a thorough analysis, it has been revealed that Fromas-Gužutis depicts Eglė as a part of the community, as someone with no individual personality, rather mythical point of view. Inčiūra pictures Eglė as a contrast to Fromas-Gužutis: she is individuality, compatible with a traditional drama role model, who is ready to act out. Meanwhile, there is no Eglė, actually acting in a modern drama by Landsbergis; however, each of the character has a particular understanding of her and thus showing a diversity of point of views. Finally, Veršulis demythicalizes Eglė in his drama thus showing her as a part of a destructive world. As a rule of typical a postmodern drama, it is difficult to define the characterstics of Eglė.