Formaliojo ir neformaliojo vaikų švietimo sąveika, ugdant ir pripažįstant bendrąsias kompetencijas
Milašauskaitė, Indrė |
Mokymosi visą gyvenimą kontekste neformalusis vaikų švietimas Lietuvoje išlieka švietimo sistemos užribyje ir svarbesniu laikomas formalusis švietimas. Stokojama tvarumo, sistemiškumo, palankesnių sąlygų neformaliajam vaikų švietimui vystytis ir įgyvendinti bendruosius švietimo tikslus. Vaikas vertinamas tik formaliojo švietimo sistemoje, o neformalusis vaikų švietimas ir pasiekimai tėra tik vaiko asmeninis reikalas. Nors ir yra sukurta mechanizmų kaip vertinti ir pripažinti neformaliuoju būdu įgyjamas kompetencijas – užsienio šalių praktika Lietuva nesivadovauja, o nacionalinio masto modelis – nesukurtas. Neformaliojo vaikų ugdymo metu įgyjamų kompetencijų vertinimas dokumentuojant ir bendrųjų kompetencijų pripažinimas formaliojo švietimo sistemoje, leistų sumažinti ugdymo(si) krūvį, pagerintų ugdymo(si) kokybę bei suteiktų didesnes galimybes vaikų mokymuisi visą gyvenimą. Tyrimo problemą suformuoja mažai analizuota ir aiškiai nesuvokta sąveika tarp formalaus ir neformalaus vaikų švietimo. Sisteminio požiūrio trūkumas lemia kompleksinio mechanizmo švietimo sistemoje nebuvimą, veiklų persidengimą, ugdymo kokybės stoką, nevertinamą neformaliojo vaikų švietimo metu įgyjamų kompetencijų naudą bei pripažinimo reikalingumą. Tyrimo tikslas. Analizuoti formaliojo ir neformaliojo vaikų švietimo sąveikos parametrus. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti vaikų formaliojo ir neformaliojo švietimo bruožus. 2. Aptarti formaliojo ir neformaliojo švietimo sąveiką mokymosi visą gyvenimą kontekste. 3. Aprašyti bendrųjų kompetencijų vertinimo ir pripažinimo mechanizmus formaliajame ir neformaliajame vaikų švietime, remiantis Lietuvos ir užsienio šalių patirtimi. 4. Ištirti vaikų formaliojo ir neformaliojo švietimo ryšius ir procesus ugdant ir pripažįstant bendrąsias kompetencijas. Pagrindinės tyrimo išvados. Lietuvoje formalusis vaikų švietimas vis dar suvokiamas kaip pagrindinis – bendrasis ugdymas. Neformalusis vaikų švietimas labiau suvokiamas kaip laisvalaikio, pramoginė veikla, kuri nėra privaloma ir ją galima laisvai rinktis. 2. Mokymosi visą gyvenimą kontekste formalusis vaikų švietimas vis daugiau perima neformaliajam vaikų švietimui būdingų savybių ir atvirkščiai. 3. Formalusis vaikų švietimas vadovaujasi kriteriniu, o neformalusis – idiografiniu vertinimu. Užsienio patirtys ir vertinimo modeliai naudojami tik pavieniuose neformaliojo vaikų švietimo projektuose. 4. Tyrimas atskleidė būtinybę formaliojo ir neformaliojo vaikų švietimo dalyviams bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje bei dalintis patirtimi ir ieškoti sąlyčio taškų, kurie leistų: pasiskirstyti atsakomybėmis, sumažinti mokymosi krūvį, geriau pažinti ugdomą vaiką bei prisidėti prie kokybiško ugdymo. Sukurtas formaliojo ir neformaliojo vaikų švietimo sąveikos modelis padėtų užtikrinti tvarų ugdymą ir leistų vertinti bei pripažinti kompetencijas abiejose švietimo sistemos lygmenyse.
In the grand scheme of lifelong learning non-formal children education is considered inferior to formal education in Lithuania. There is a lack of sustainability and systematization facilitating the development of non-formal education for children and helping it to implement common educational goals. A child is only assessed in formal education system, while at the same time non-formal education and child’s achievements there are his/her personal matter. Although foreign countries have tools to assess and acknowledge competences gained via non-formal education, unfortunately there are no such national models in Lithuania. Enabling the assessment of non-formal child education competency by documentation and acknowledgment it in the formal education system would lower the education strain and would increase the quality of education thus providing broader opportunities for a child to be engaged in lifelong learning. The research problem: the interaction between the formal and non-formal education systems is not comprehensive and is hardly analyzed. Because of the lack of a systematic approach there is no complex mechanism in the education system, some of the activities overlap and education loses it’s quality. Competencies gained in non-formal education are not assessed, thus providing a necessity of recognition of the benefits gained during non-formal education. The aim of the research: to analyse the parameters of formal and non-formal education interactions in children education. Research tasks: 1. Discuss the children's formal and informal education traits. 2. Discuss the formal and non-formal education, in a lifelong learning context. 3. Describe the general competency assessment and recognition mechanisms in formal and non-formal education of children, according to Lithuanian and foreign experience. 4. Investigate both, collaboration of the two types of education and the processes that are enabled to develop and recognize core competencies. Conclusions: 1. In Lithuania formal education is still understood as the core – general education while non-formal education is seen as a non-mandatory, recreational, leisure activity. 2. In the lifelong learning context there is a mix-up of features between formal and non-formal children education. 3. Formal education of children uses criteria-based assessment and at the same time informal education uses idiographic assessment. Foreign experience and evaluation models are used only in sporadic non-formal education projects. 4. The study revealed the need of interaction between formal and non-formal education participants. There is a need to cooperate with each other, share experiences and find common ground that would allow: distribution of responsibilities, reducing of study workload, a better knowing of dealing a child and contribution to quality education. If designed, formal and non-formal types of children education interaction model would help to ensure sustainable education and would allow assessing and recognizing competencies gained from both levels of education.