Literatūros ir dailės santykis Marcelio Prousto kūryboje
Aleksandravičiūtė, Andželika |
Šiame darbe kalbama apie Marcelio Prousto kūrybai būdingą literatūros ir dailės santykį. Šis santykis traktuojamas kaip vienas pagrindinių Prousto kūrybos principų, išplečiančių teksto interpretavimo ir suvokimo galimybes. Akcentuojamas aptariamų moteriškų personažų portretų tapybiškumas, loginis jų vardų, apeliuojančių į spalvinį elementą, konstravimas. Pabrėžiama, kad spalvos, šešėliai ir jų kontrastai suteikia semantinį krūvį tekstui, įtakoja jo stilių. Išskiriamas ne tik tapybiškasis meno aliuzijų poveikis tekstui, bet ir intelektinis-filosofinis meno suvokimo aspektas. Svarstoma meno įtaka protagonisto (kaip būsimo rašytojo) vidinei raidai. Atskleidžiama, kad meno suvokimas protagonistui nubrėžia kelią į atrastą laiką.
This study attempts to view relation of literature and art in Marcel Proust creation. This relation is a fundamental method of Proust’s creation, whitch can enlarge interpretation and perception of the text. The portrets of feminine in text is picturesque, they names are logic and systematic. All feminine names tends to be understood as elements of colors. In this study accentuadet that colors, shadows and they contrasts can influence on semantic and style of this text. Study underlines importance of allusion on art, intelectual and philosophical aspect of art‘s percepcion. Also is considered about art‘s influence on (Marcel‘s as a possible writter) character. Detected that art is the main way to the Time find.