National minorities and political opposition in exile: case of Belarus
Kulvinskas, Žygintas |
Šiame darbe pagrindinis dėmesys bus skiriamas nuodugniam konceptualizavimui, apimančiam išsamią vis labiau autoritorėjančio Aleksandro Lukašenkos režimo analizę- režimo lyderio, pirmą kartą išrinkto prieš daugiau nei trisdešimt metų, 1994 m. Žadėta teisinga, pagrinde, į korupcijos šalinimą, sovietinio stiliaus stabilumą bei draugiškų santykių palaikymą su didžiąja kaimyne Rusija orientuota lyderystė suteikė tik pastarąjį variantą. Nuo to laiko, šalies gyventojai, dėka Rusijos ekonominės ir politinės paramos, yra po autokratinės valdžios kumščiu, kuris, laikui bėgant, sutvirtėjo ir sustiprėjo. Iki 2020-ųjų metų, nepaisant užgniaužtų politinių teisių, šalis mėgavosi gana socialiu ir kultūriniu laisvių spektru, didžiąja dalimi, užtikrintu „adaptyvaus autoritarizmo“ gairių, kurių tikslas buvo suteikti įstatymo tvarką ir stabilumą, taip pat, užtikrinti socio-ekonominį valstybės augimą. 2020-aisiais kilo masiniai šalies gyventojų protestai, kuriuos sukėlė neteisėti prezidento rinkimų rezultatai- rinkimus Lukašenka teigia, neva, „laimėjęs“ prieš žmonių palaikomą Svetlaną Cichanouskają- Sergėjaus Cichanouskio, sulaikyto už vaizdo įrašų, kuriuose atskleistos režimo korupcinės bei pinigų pasisavinimo schemos, viešinimą, žmoną. Tokia neramumų spiralė Baltarusijos valdžią privertė imtis plataus mąsto represinių priemonių, skirtų palaužti pasipriešinimą Lukašenkos valdymui, to pasakoje, galutinai užbaigiant „adaptyviojo autoritarizmo“ taikymą. Tolimesnė tyrimo eiga pabrėžia pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį išlaikant kultūrinę tapatybę, taip pat plačiau skleidžiant žinią visuomenei apie žmogaus ir esminių teisių pažeidimus. Darbe nurodoma dviguba opozicinio judėjimo atskirtis bei marginalizuotų mažumų padėtis autoritarinės Baltarusijos diktatūros sąlygomis, apšviečiant apie besitęsiančio tarptautinio lobizmo bei paramos pilietinės visuomenės operacijoms svarbą. Tuo pat metu, tezėje žvalgomasi į veiksmus, ribojančius tautinių ir lingvistinių mažumų savarankiškumą, dėl kurių anksčiau paminėtos grupės susiduria su kryptinga kultūrine ir lingvistine asimiliacija, dėl kurios mažumos yra priverstos išvykti iš šalies. Ši asimiliacija vykdoma švietimo programų, apribojančių mažumų kalbų naudojimą bei vengiančių tam tikrų naratyvų, pagrindu. Šiame tyrime išplečiamas mažumų vaidmuo ir požiūris į jas užsienyje, apibūdinama jų migracija, gimtųjų šalių pastangos jas apsaugoti. Visumoje, tyrimas apžvelgs keletą mokslinių straipsnių, ribotų savo aprėpiamuoju mąstu.
This study is centered around the premise of depicting acute conceptualizations, concentrated within the scope of analysis of the increasingly authoritarian regime of Alexander Lukashenko- who had been first elected as the president of Belarus over thirty years ago in 1994. What promised to be a just leadership, solely focusing on eradication of corruption, Soviet style stability, as well as an amicable relationship with the country’s large neighbour Russia, had delivered on just the latter. Ever since then, the populace has remained under an iron fist of the autocratic rule that had solidified and strengthened itself, thanks to Russia’s economic, as well as political assistance. Prior to the year 2020, despite eradicated political freedoms, the country enjoyed a relative social and cultural spectrum of liberties, mostly invigorated and kept in check by ‘Adaptive authoritarianism’- a concept centered around the focus of maintaining popular support by providing law, order and stability and, at the same time, promoting socio-economic growth (Hall, 2023, p. 4). In 2020, the body politic had been enveloped in a scale of mass protests caused by another illegitimate presidential election, which Lukashenko had allegedly ‘won’ against an extremely popular catalyst at the time Svetlana Tsikhanouskaya- the wife of the arrested Sergei Tsikhanousky, who himself had been apprehended due to exposing the regime’s corruption practices, as well as embezzlement schemes on his videos. Such spiral of unrest caused the Belorussian government to heavily suppress the opposition to Lukashenko’s rule and, hence, end the practice of ‘Adaptive authoritarianism’. Further research inclines the importance of civil society and non-governmental organizations in sustaining cultural identity, as well as the widespread exposure of human rights and basic freedom breaches. It emphasizes the dual plight of political opposition and marginalized minorities under Belarus' authoritarian dictatorship, highlighting the significance of continued international lobbying and support for civil society operations. Simultaneously, the thesis ought to signify the motions of national and linguistic minority limitations, because of which the latter-mentioned splinter groups endure various aspects of cultural and linguistic assimilation in forms of state-mandated education programs that limit minority language use and overlook crucial historical narratives, because of which the minorities are forced to go on exile. The research expands the role of and perception towards minorities abroad- their migration efforts and attempts by native governments to secure their wellbeing. As a whole, the information on the paper shall consist of several scientific articles limited in scope.