Tiesos ir meno kūrinio santykis hermeneutinėje filosofijoje: M. Heideggeris ir H. G. Gadameris

Abstract

Darbo pavadinimas yra Tiesos ir meno kūrinio santykis hermeneutinėje filosofijoje: M. Heideggeris ir H. G. Gadameris. Pagrindiniai tikslai yra tiesos ir meno kūrinio santykio analizė hermeneutinėje filosofijoje, tiesos sklaidos (skleidimosi) būdai meno kūrinyje. Keliamos problemos: kaip atpažinti ir suprasti meno kūrinyje slypinčią tiesą? kokia tiesa slypi meno kūrinyje ir ar ji atitinka klasikinę tiesos sampratą? Galbūt tiek tiesos, tiek meno kūrinio sampratos aptarimas šiandieniniame pasaulyje privalo turėti visiškai kitas paradigmas ir problemas? Pagrindiniai filosofai, kurie reikalingi šio darbo problemos išplėtojimui ir analizei, tai M. Heideggeris ir H. G. Gadameris. Kiti reikšmingi filosofai, tai A. Šliogeris, A. Sverdiolas, V. Rubavičius, B. Croce, De Witt H. Perkeris ir kt. Narpliojama meno kūrinio kaip specifinio daikto samprata, grožio ir skonio sąvokos, žaidimo, šventės ir simbolio sąsajos ir panašumai su meno kūriniu, psichinės distancijos ir meno antirealistiškumo sąvokos. Tai meno kūrinio galia – jis geba kalbėti dabarčiai ir būti suprastas dabar bei kalbėti ateičiai ir būti suprastas ateityje. Nepavaldus laikui, tačiau aktualus ir skatinantis norą išsiaiškinti paslėptus simbolius ir prasmes, įtraukiantis į savo naują tikrovę ir kviečiantis atrasti tiesą, kurią siekia parodyti kiekvienam. Tiesa, kuri aptinkama meno kūrinyje yra suprantama atskleidimo (gr. aletheia) prasme. Kiekvienas susitikimas su menu leidžia žmogui patirti savo baigtinumą transcendencijos prasme. M. Heideggeris siekia parodyti, kaip menas nukreipia žmogų į tam tikrą atverties „prošvaistę“ (Lichtung), kurioje išryškėja jo egzistenciją sutvirtinanti prasmė ir tiesa. Jis įvairiais būdais teigia, jog kaip tik meno matas rodo žmogaus ir būties ryšį. H. G. Gadamerio pagrindinis siekis yra parodyti, kad tiek savo santykiu su pasauliu, tiek kūrybinėmis pastangomis kurti formas ar dalyvauti formų žaidime mes siekiame sulaikyti praeinamybę. Kūrinys ne tik atskleidžia tiesą, bet ir steigia tikrovę, kuri yra kitokia nei įprasta, verčianti mąstyti ir atrasti. M. Heideggeris, rekonstruodamas Vakarų metafizikos tradiciją, iškėlė būtiškąsias grožio ir tiesos, techne ir poiesis sąsajas, o H. G. Gadameris teigė grožį esant viena svarbiausių žmogaus būties apraiškų, kurioje išryškėja žmogaus egzistencijos tiesa, vadinasi, ir jos likimas. Abiems mąstytojams buvo svarbi kalbos problematika ir jos sąsajos su meno kūrinyje slypinčios tiesos atskleidimu.