Świat zwierząt w poezji dla dzieci na tle tradycji literackiej

Poezija vaikams - tai literatūrinės kūrybos sritis, išskirta dėl konkretaus adresato. Vaikų poezija laikomi kūriniai, skirti būtent vaikams. Literatūroje dominuojanti estetinė funkcija vaikų poezijoje modifikuojasi į liaudinę bei didaktinę funkcijas ir įvairias jų atmainas. Labai svarbi funkcija - mažojo adresato kontakto užmezgimas ir palaikymas su pasakotoju. Vaikų poezijoje dažnos eiliuotos epinės formos su pramogine fabula, anekdotu ar eiliuotu dialogu. Pasak literatūros istoriko J. Cieslikovskio, patraukliausios yra tos poezijos vaikams formos, kurios turi atitikmenis folklore: lopšines, skaičiuotės, žaidinimai ir t.t. Vaikų poezija vystėsi nuo paprastų formų, nuo paprastų žaidinimų, kuriomis linksmino ar migdė vaikus, iki vaikiškų skaičiuočių bei dainelių, inspiruotų folkloro, pasakų, pasakaičių - tradicinės liaudies pasakos atmainų, pateiktų miniatiūrų ar eilių forma. Lenkiškos poezijos vaikams raidoje yra įvairių tendencijų, būdingų skirtingiems eilėraščių modeliams: nuo S. Jachovičiaus didaktinio, M. Konopnickos dainingojo, J. Porazinskos liaudiškojo, K. Ilakovičuvnos „vaikiškojo“, J. Tuvimo ir J. Bžechvos lingvistinio, J. Kulmovos meditacinio, J. Ratajčako refleksinio iki A. Kamenskos, V. Chotomskos ir D. Vavilovos originaliųjų. Atspirties taškas lyrika, atitinkanti vaikų pasaulėžiūrą. Jaunesniosios poetų kartos eilėraščiai vaikams dažnai netenka reguliariojo ritmo ir rimo, dėmesys kreipiamas į poetinį vaizdą, refleksinį toną, taip pat žodžių žaismą ir fabulą. Pasakos, kuriose nagrinėjamos moralės problemos, vaizduojama žmonių laikysena, ydos, silpnumas, kasdieninės situacijos ir socialinio gyvenimo dėsningumai – tai viena iš dažniausių didaktinės literatūros rūšių. Dėl didaktinių pranašumų (suprantamas moralas) ir formos prieinamumo (nedidelė apimtis), kūrinių priklausančių šiai rūšiai, buvo jau nuo literatūros vaikams raidos pradžios. Išskiriami du pasakų porūšiai: magiškos pasakos, t.y. pasakėčios, ir gyvulines pasakos. Jų pradininku laikomas Ezopas, kilęs iš Mažosios Azijos. Lenkų literatūroje gyvulines pasakas pradėjo kurti Brnat iš Lublino (XVI a. pr.) Šios pasakų rūšies pavadinimas įsigalėjo XVIII a. Tuo laikotarpiu labai populiarios buvo S. Jachovičiaus pasakos. Vaikų kūriniams priklausė A. Mickevičiaus, A. Fredro, o XX a. pradžioje - J. Tuvimo ir J. Bžechvos pasakos. Remiantis kūrinių, esančių šitame darbe pavyzdžiais, galima teigti, kad gyvūnai tradicinėse pasakose dažniausiai yra žmonių elgesio ir charakterio savybių alegorijos. Lapė - tai viena iš dažniausiai tradicinėse pasakose ir eilėraščiuose vaikams vaizduojamų veikėjų. Dauguma pasakų parodo neigiamas šio gyvūno savybes. Ezopo, I. Krasickio pasakose lapė yra gudri, ėdri, apsukri ir sumani. Tokio paties charakterio lapę vaizduoja poetai, rašantys vaikams. Nors yra ir išimčių, kai lapė tampa mielu žaislu (V. Chotomska „Liski“ („Laputės“). Vilkas tradicinėse pasakose įasmenina žiaurumą, godumą, laukinumą, galią. Šios negatyvios vilko savybės yra nepasikeitusios ir šiuolaikiniuose eilėraščiuose vaikams. Šuo liaudies kultūroje simbolizuoja ištikimybę ir atsidavimą. Dažna tema yra šuniškas gyvenimas ir jo niekingumas. Šią temą tęsia šiuolaikiniai poetai (L. J. Kern „Psina“ („Šuva“), J. Bžechva „Psie smutki“ („Šuns liūdesiai“ ). Tačiau dažnai šuns kančios tema pakeičiama linksmesne, parodant teigiamas šito gyvūno savybes ir jo reikalingumą žmogui. Šuo taipogi atlieka draugo, su kuriuo galima rasti bendrą kalbą, funkciją (V. Chotomska „Pies“ („Šuo“). Dauguma eilėraščių nedraugiškus šuns ir katės santykius, žinomus iš liaudiškos tradicijos, pateikia kitaip: šuo nori draugauti su kate (J. K. Sivek „Piesek“ (Šunelis“). Dažnoje pasakoje yra katino-pelės ar katino-žiurkės motyvas, kur katinas nori sugauti pelę (I. Krasicki „Myszy“ („Pelės“). Šį tema plėtojama V. Chotomskos eilėraštyje, bet kitame eilėraštyje („Myszka“(„ Pelytė“) ta pati autorė vaizduoja situaciją, kaip pelė nori suėsti katiną. Vaikiškų eilėraščių kūrėjai plėtoja dar du motyvus pateikdami šiam graužikui būdingas savybes; tai atsargumas, susiliejantis su baime (M. Bučkuvna „Myszki“ („Pelytės“) ir visko, ką mato, graužimas (I. Krasicki „Mysz i kot“ („Pelė ir katė“), A. Fraček „Mysz“ („Pelė“). Katinas simbolizuoja neigiamus dalykus. Manyta, kad katinai, ypač juodi, nešą nelaimę. Neigiamas savybės atspindi I. Krasickio tradicinė pasaka („Kot i kogut“ („Katinas ir gaidys“), kurioje katinas yra žiaurus – suėda gaidį. Nepaisant to, kad katinas tradicinėje literatūroje yra neigiamas personažas, jis vaikų literatūroje vaizduojamas dažnai. Dažnas tradicinių pasakų motyvas yra katinas su pypke. Ši tema yra plėtojama ir poezijoje vaikams (J. Tuvim, H. Januševska, B. Bžezinski, T. Kubiak). Kita katino savybė – godumas. Tai patvirtina žinoma S. Jachovičiaus sakmė („Pan kotek jest chory“ („ Ponas katinėlis serga“). Tradicinių pasakų rašytojai ir poetai, kuriantys vaikams, aprašo būdingas ožio ir asilo savybes: kvailumą ir užsispyrimą, kurios pasakose yra nuolatinės. Arklys dažniausiai vaizduojamas kontrastingai: jaunas arklys – senas arklys (I. Krasicki „Szkapa i ruak“ („Kabalda ir žirgas“), naminis arklys – arklys, gyvenantis laisvėje (I. Krasicki „Konie“ („Arkliai“). Simbolikoje ir liaudies kultūroje kiškis įasmenina budrumą ir nedrąsą. Poetai noriai vaizduoja šį veikėją, nes nedrąsa padeda parodyti šio gyvūno silpnybę ar bejėgiškumą, gyvūno, kuris tradicinėse pasakose dažniausiai simbolizuoja silpną būtybę, neturinčią galimybės išlikti, kai ji susitinka su brutalia šio pasaulio jėga ( I. Krasicki „Przyjaciele“ („Draugai“). Varlė tradicinėse pasakose dažniausiai atlieka mokytojos funkciją. Ezopo („Żaba i mysz“ („Varlė ir pelė“), I. Krasickio („Dzieci i żaby“ („Vaikai ir varlės“), J. Štaudyngero („Šarada żabek“ („Varlyčių pasitarymas“) pasakos plėtoja didaktinę temą, moko gyvenimo taisyklių. Bet šiuolaikiniai poetai rašantys vaikams vaizduoja šią veikėją tam, kad palinksmintų vaikus. Tokie eilėraščiai dažniausiai humoristiniai (J. Bžechva „Żaby“ („Varlės“), J. Kulmova „Żaby“ („Varlės“), A. Marianovič „Pan żaba“ („Ponas Varlė“). Originali eilėraščių vaikams veikėja yra sraigė, nes ji visada nešiojasi savo namą su savimi. Tai dominuojanti sraigės funkcija. Ši veikėja taip pat pasižymi lėtu tempu. Ši tema yra nerečiau plėtojama ir eilėraščiuose vaikams. V. Chotomska apie tai rašo humoristiškai ar pasišaipydama - jos veikėjai būdingas ne tik lėtas judėjimo tempas, bet ir labai lėtas mąstymas, tai yra pavėluota reakcija į įvairius reiškinius. Reikėtų paminėti, kad dažnas eilėraščių motyvas yra tradicinis prašymas, kad sraigė parodytų savo ragus (E. Šelburg-Zarembina „Uparty ślimak“ („Užsispyrusi sraigė“), J. Ficovski „Rozmowa ze ślimakiem“ („Pokalbis su sraige“), J. Bžechva „Ślimak“ („Sraigė“). Vaikų poezijoje dažnai veikia ir naminiai bei miško paukščiai. Dažniausia eilėraščių ir dainų veikėja, kilusi iš liaudiškos tradicijos, yra antis. Tradiciškai antis simbolizuoja apgaulę ir klastą ar klastingą žinią, kurią ji praneša plepėdama, bet vaikų poezijoje antis atlieka ir kitas funkcijas: mėgdžioja suaugusiuosius (J. Brzechva „Kaczki“ („Antys“) arba atmeta visas tradicines anties savybes (J. Bžechva „Kaczka Dziwaczka“ („Antis Keistuolė“). Apskritai tradicinėse pasakose dominuoja groteskiškas šios veikėjos vaizdavimas, bet šiuolaikiniuose eilėraščiuose vaikams jis tampa žodžių žaismu. Gaidys tradicinėse pasakose yra kiemo riteris, vyriškumo simbolis, nes labai drąsiai gina savo teritoriją. Ši tema yra plėtojama ir poezijoje vaikams. Be to, riteriški atributai kartais yra demitologizuoti, daugybėje eilėraščių gaidys atlieka laikrodžio žadintuvo funkciją (V. Chotomska „Kukuryku“ („Kakariekū“), „W sklepiku“ („Krautuvėlėje“). J. Čechovičiaus kūrinyje („Dawno już ucichł“ („Seniai jau nutilo“) gaidys virsta moline statulėle. Višta liaudies pasaulėžiūroje yra motinystės pavyzdys, nes ji kantriai tupi ant kiaušinių. Ta tema plėtojama daugybėje tradicinių pasakų, bet J. Bžechvos kūriniuose višta, atliekanti globėjos vaidmenį ir mokinanti kitus gyvūnus, daro tai netaktiškai ir taip parodo, kad pati yra blogai išauklėta. Panašiai šiuolaikinėje poezijoje keičiamas pelėdos personažas. Ji tradiciškai įasmenina protą ir gerą regėjimą (I. Krasicki „Orzeł i sowa“ („Erelis ir pelėda“), S. Grochoviak „Ptaki“ („Paukščiai“), bet L. J. Kern parodo atvirkštinę situaciją ir pristato pelėdą kaip kvailą ir aklą („Sowa“ („Pelėda“). Daug paukščių poezijoje simbolizuoja nuolatinę ypatybę, pvz., erelis – paukščių karalius; šarka simbolizuoja plepalus ir jai būdinga silpnybė blizgiems daiktams; lakštingala pasižymi gražiu balsu, kuris liaudiškoje pasaulėžiūroje simbolizuoja laimę. Egzotiniai gyvūnai dažniausiai vaizduojami šiuolaikinėje poezijoje vaikams, bet kartais jie veikia ir tradicinėse alegorinėse pasakose. Drambliui būdingas didumas, ilgas straublys, didelės ausys, kartais nerangumas ir labai gera atmintis. Dažniausiai vaikų eilėraščių autoriai mini tradicines savybes, bet pasitaiko ir atvirkštinių situacijų (J. Tuvim „Słoń Trąbalski“ („Dramblys Trombalskis“). Vėžlys, panašiai kaip sraigė, pasižymi lėtu tempu, be to kultūroje yra ilgametystės ir proto simbolis, ką parodo tradicinės pasakos (I. Krasicki „Dwa żółwie“ („Du vėžliai“), „Źółw i mysz“ („Vėžlys ir pelė“) ir daug kūrinių vaikams (L. Šved „O żółwiu, który wszystko pamiętał“ („Apie vėžlį, kuris viską prisimeną“), J. Bžechva „Żółw“ („Vėžlys“). Yra eilėraščių vaikams, kuriuose vaizduojamos atvirkštines situacijos, pvz., vėžlys yra labai greitas gyvūnas (A. Fraček „Żółw Wiercipięta“ („Vėžlys Greitakojis“). Liūtas tradiciškai atlieka plėšrūno, valdovo, gyvūnų karaliaus funkciją (I. Krasicki „Lew i zwierzęta“ („Liūtas ir gyvūnai“), „Lew pokorny“ („Nuolankus liūtas“), bet kai kuriuose kūriniuose jis keičia savo funkciją – tampa silpnas ir niekingas (S. Trembecki „Lew i mucha“ („Liūtas ir musė“). Dar kitaip liūtas vaizduojamas A. Tyškos eilėraštyje vaikams („Lew Leon“ („Liūtas Leonas“), kur jis yra doras valdovas, atliekantis tradicinę gyvūnų karaliaus funkciją,

Poetry for children is the sphere of literature which is singled out for its clear audience category. The poetry is intended for children. Esthetical function usually prevailing in literature is modified in poetry for children to become didactical. It is important to maintain a relation between the young listener and the narrator. Paradramatical forms, anecdotes, epical forms with attractive narration are met in poetry for children. According to J.Cieslikowski, literature historian, the most acceptable are the forms of poetry which have equivalents in folk: lullabies, counting-out rhymes and e. c. Poetry for children developed from the simplest forms used to entertain or to lull kids, through counting-out rhymes to more complicated: songs inspired by folk, then fables, and finally, rhymed mini-tales intended for kids. Development of Polish poetry for children in characterized by a number of tendencies which appear in different models of poems: starting with didactical poems by S.Jachowicz, through songlike poems by M.Konopnicka, folk poetry by J.Porazinska, “childish” poetry by K.Illakowiczowna, linguistic poetry by J.Tuwim and J.Brzechwa, meditation poetry by J.Kulmowa, reflection poetry by J.Ratajczak, to creational poetry by A.Kamienska, W.Chotomska and D.Wawilow. A lyric of children’s point of view is the destination. Poems by younger generation of poets often miss regular rhythm and rhyme, poetical picture, reflective tone as well as play of words and plots of the works. A fable, which is dealing with moral issues, reflecting peoples’ attitudes, voices, flaws, widely met situations and rules of social life - is one of the most frequently cultivated species of didactical literature. Because of their didactical value (clearly stated moral, usefulness of truths) as well as accessible forms (small length), works of didactical form are present from the very beginning of development of literature for children till the present days. Two subgenres are often distinguished within the sphere of the fable: a magic fable and a fable about animals. A Greek fable writer Aesop, who came from Asia, is considered to be the founder of the kind of fables. Biernat, who came from Lublin (the beginning of XVI c.), introduced animal fables into Polish literature. The name of the genre was established in Poland in XVIII c. During the period fables by I.Krasicki were extremely popular. In XIX c. fables by S.Jachowicz were popular. Fables by A.Mickewicz, A.Fredro, as well as fables from the beginning of XX c. by J.Tuwim and J.Brzechwa were popular with young people. On the basis of mentioned works it can be claimed that animals in traditional fables are allegories to people, their behavior and character traits. A fox – one of the most frequently met heroes in traditional fables as well as poems for children. Most of traditional fables portray the animal’s negative features. In fables by Aesop and I.Krasicki a fox is cunning, greedy, crafty and shrewd. Poets who write for children maintain the same opinion about a fox. On the other hand, there are some exceptions when the same hero is transformed into a nice toy-pet, (W.Chotomska Foxes). A wolf’s character personifies cruelty, greediness, wilderness, strength. These negative wolf’s features, as a predator, remain unaltered in contemporary poems for children. A dog in folk culture embodies loyalty and devotion, a “paltry life” is a frequent theme. The same topic is continued by contemporary poets (L.J.Kern Doggy, J.Brzechwa A dog’s sorrows). However, the theme of unhappy dog’s distress is changed into a happier one showing off at the same time positive features of the animal and its helpfulness for a man. A dog is also shown as a good man’s friend, who he can communicate with (W.Chotomska A dog). Well known in traditional folklore unfriendly relations between a dog and a cat are reversed in a lot of poems for children. Frequently a fable uses a car-mouse motif or a cat-rat motif where a cat chases a mouse (I.Krasicki Mice).In poetry for children we can find a continuation of the theme in a poem by W.Chotomska, although, in her other poem the author reverses the situation where a mouse intends to eat up a cat. Authors who write for children use two more motifs or characteristic features of the rodent – carefulness, verging on fear (M.Byczkowna Mice) as well as gnawing at everything the rodents see (I.Krasicki A mouse and a cat, A.Fraczek A mouse). A character of a cat has a negative meaning. It is often believed that cats, especially the black ones omen bad luck. Traditional fable by I.Krasicki reflects negative features of a cat (A cat and a rooster) where a cat is a predator which eats up a rooster. Despite negative features of cat’s nature in traditional literature, the character is often depicted in literature for children. A cat with a pipe is a frequent motif of traditional fables. The theme is constantly used in poetry for children (J.Tuwim, H.Januszewska. B.Brzezinski, T.Kubiak). Greediness is another cat’s feature which is shown in a well know fable by S.Jachowicz (Sir Kitten is ill). Traditional fable writers as well as poets writing for children do not destroy the image of a goat and a donkey – whose stupidity and stubbornness are unaltered in fables. A character of a horse is often shown in a contrast: a young horse – an old horse (I.Krasicki A nag and a steed), a domestic horse – a horse living in the wild (I.Krasicki Horses). A hare represents vigilance and lack of courage in folk symbols and images. Poets willingly use the character for lack of courage helps to show weaknesses or helplessness of the animal, which in fables reflects a weak unit without a chance to survive when it meets brutality of the contemporary world (I.Krasicki Friends). A character of a frog has an edifying function in traditional fables. Fables by Aesop (A frog and a mouse), I.Krasicki (Children and frogs), J.Sztaudynger (Frogs’ conference) carry a didactical theme, teach life rules. However, on the basis of contemporary poems for children authors use the character to entertain the reader. These poems are often based on a humor and joking (J.Brzechwa Frogs, J.Kulmowa Frogs, A.Marianowicz Sir Frog). A snail is also a very original character for children as it carries its home. This function dominates. A snail is well known for being slow, which is also considered to be an important theme in the poems for children. However, W.Chotomska depicts the theme with a huge portion of humor and scuffing, her hero is characterized not only being slow but also having a slow thinking, which means it reacts with a slight delay. It is necessary to note here that a traditional Polish request for the snail to show its horns is a frequent motif of poems (E.Szelburg-Zarembina A stubborn snail, J.Ficowski A talk with a snail, J.Brzechwa A snail). Poetry for children is rich in domestic and wild birds. A duck is the most frequent hero of poems and songs rooting from folk traditions. It traditionally represents deception and fraud, or deceptive news based on its talkativeness; however, on the basis of poetry for children a duck has to fulfill other functions as well: to imitate grownups (J.Brzechwa Ducks) or to deliberately reject all customary duck’s features (J.Brzechwa A freak duck). Generally speaking, a grotesque function of the character prevails in traditional fables, however, in modern poems for children it becomes a theme of wordplay. A rooster plays a part of a garden knight in traditional fables; he is a symbol of masculinity as he defends his territory bravely. The theme is also mentioned on the basis of poetry for children. However, the knight’s attributes lack mythology in some cases, in numerous poems a rooster plays the role of a clock, that is an alarm clock (W.Chotomska Kukuryku, At a shop). J.Czechowicz transformed a rooster into a clay statue. A hen is a primary symbol of motherhood as she patiently hatches her chicks. This theme is reflected in lots of traditional fables, however J.Brzechwa perversely reverses the function – although a hen is still a child-minder but this time she is busy educating other animals, what is done in a tactless manner, which shows her lack of manners. Contemporary poets behave similarly with an owl, which traditionally embodies wisdom and good eyesight (I.Krasicki An eagle and an owl, S.Grochowiak Birds), but L.J.Kern shows a reverse situation where an owl is stupid and blind (An owl). Some birds either have constant characteristic features in poetry or have distinct unaltered symbol like an eagle – the king of birds, a magpie symbolizes talkativeness and is characterized by having a weakness for shiny things; a nightingale is famous for its beautiful song, which according to folk beliefs symbolizes happiness. Exotic animals are met mostly in contemporary poems for children, although in some cases we deal with exotic animals in traditional fables of allegory. An elephant is characterized by huge size, long trunk, big ears, in some cases by clumsiness as well as good memory. Authors who write poems for children underline the traditional features of an elephant, however, there are reversed situations – constructing poems other way round (J.Tuwim A trunky elephant). A tortoise like a snail is famous for slow moving from place to a place, besides, traditionally it is a symbol of longevity and wisdom (I.Krasicki Two tortoises, A tortoise and a mouse). Using the above mentioned method of constructing poems other way round contemporary poems for children are composed, for ex. A poem about a tortoise which is a very fast animal (A.Fraczek A fidgeting tortoise). A lion primarily played a part of a predator, a ruler, a king of animals (I.Krasicki A lion and animals, A humble lion), however in some works he has a different function – he becomes weak and mean (S.Tremblecki A lion and a fly). A.Tyszko shows absolutely different lion in his poem A lion Leon, wh

Poezja dla dzieci jest to dziedzina twórczości literackiej wyróżniana ze względu na stosunkowo wyrazistą kategorię adresata. Za poezję dla dzieci uznaje się jedynie utwory intencjonalnie kierowane do dzieci. W myśl klasyfikacji historyka literatury J. Cieślikowskiego najbardziej uchwytne są te formy poezji dla dzieci, które mają odpowiedniki w folklorze: kołysanki, wyliczanki, rymowanki itp. Rozwój polskiej poezji dla dzieci charakteryzuje wielość tendencji, ujawniających się w różnych modelach wierszy: od dydaktycznego S. Jachowicza, przez pieśniowy M. Konopnickiej, ludowy J. Porazińskiej, „dziecięcy” K. Iłłakowiczówny, lingwistyczny J. Tuwima i J. Brzechwy, medytacyjny J. Kulmowej, refleksyjny J. Ratajczaka, do kreacyjnego A. Kamieńskiej, W. Chotomskiej i D. Wawiłow. Punktem dojścia jest liryka dziecięcego punktu widzenia. W utworach młodszej generacji poetów wiersze dla dzieci tracą często regularny rytm i rym, na plan pierwszy wysuwa się obraz poetycki, ton refleksyjny oraz zabawa słowami i fabułami utworów. Bajka – to jeden z najczęściej uprawianych gatunków literatury dydaktycznej. Ze względu na walory dydaktyczne (jasno sprecyzowany morał) oraz przystępność formy (niewielka objętość) utwory należące do tego gatunku występują od początku rozwoju literatury dla dzieci po współczesność. W obrębie bajki wyróżnia się zwykle dwa podgatunki: bajka magiczna, czyli baśń i bajka zwierzęca. Za twórcę tej ostatniej uważa się bajkopisarza greckiego Ezopa, pochodzącego z Azji Mniejszej. Bajki zwierzęce przyswoił literaturze polskiej Biernat z Lublina (początek XVI w.). W oparciu na przykłady z przytoczonych w niniejszej pracy utworów, można twierdzić, że zwierzęta w bajkach tradycyjnych najczęściej są alegoriami ludzi, ich zachowań i cech charakteru. Do tradycyjnych zwierząt należą:Lis Wilk Pies Kot Mysz Kozioł Osioł Koń Zając Żaba Ślimak. W tradycyjnej bajce: lis symbolizuje chytrość, spryt, łakomstwo. We współczesnej poezji dla dzieci transformował się w miłą zabawkę, przytulankę. Żaba w bajce tradycyjnej pełni funkcję dydaktyczną, natomiast na gruncie poezji dla dzieci wiersze z tą postacią są oparte na humorze i żarcie. Na grunt dziecięcy przeniesione zostały w niezmienionej postaci takie zwierzęta jak: wilk, symbolizujący okrucieństwo, dzikość, drapieżność; kozioł oraz osioł, symbolizujące głupotę i upór; zając, symbolizujący strach i bezbronność, mysz, która charakteryzuje się lękiem, bojaźnią oraz zgryzaniem wszystkiego, co widzi, oraz ślimak, który symbolizuje powolne przemieszczenie się. Tradycyjne motywy nieprzyjaznych stosunków kota z psem oraz kota z myszą na gruncie poezji dziecięcej są odwrócone: pies przyjaźni się z kotem; mysz chce zjeść kota. W poezji dziecięcej niemało występuje wierszy z postaciami ptaków domowych i leśnych, takich jak: Kaczka, kogut, kura, orzeł, sroka, słowik, sowa. Stałymi cechami charakteryzuje się: orzeł – król ptaków, sroka, symbolizująca gadatliwość oraz słabość do połyskujących przedmiotów; słowik, który symbolizuje piękny głos. Cechy kaczki, koguta, kury i sowy uległy zmianom na gruncie współczesnej poezji dziecięcej. Kaczka, tradycyjnie symbolizująca oszustwo, fałsz, gadatliwość w poezji dziecięcej odrzuca wszystkie zwyczajowe cechy kaczki (Brzechwa „Kaczka dziwaczka). Kogut w bajce tradycyjnej pełniący funkcję rycerza podwórka, symbolizujący męskość transformuje się w glinianą statuetkę, do tego doszła również funkcja rannego budzika. We współczesnych wierszach dla dzieci Kura - zmienia rolę wzoru macierzyństwa i opiekunki na funkcję nietaktownego wychowania kogoś. Podobnie jest z postacią Sowy, która tradycyjnie uosabia mądrość i dobry wzrok, natomiast w niektórych wierszach dziecięcych ukazana jest odwrócona sytuacja i sowa prezentuje głupotę i ślepotę. Do zwierząt egzotycznych należą: słoń, żółw, wielbłąd, żyrafa, hipopotam, struś, pingwin, kangur, małpa, lew, zebra. Niektóre zwierzęta egzotyczne występują już w bajce tradycyjnej, natomiast na gruncie współczesnej poezji dziecięcej zdarzają się odwrócone sytuacje – zabawa w budowanie wierszy na opak. Tak stało się z postacią Słonia charakteryzującego się dużym rozmiarem i dobrą pamięcią, a w wierszu Np. J. Tuwima (Słoń Trąbalski) słoń nic nie pamięta. Tradycyjny wolny żółw zmienia się na bardzo szybkie zwierzę. Pierwotna funkcja lwa jako drapieżnika, władcy, króla zwierząt w niektórych przypadkach jest zupełnie odrzucona. W funkcji dydaktycznej występują takie zwierzęta jak, np. Wielbłąd i żyrafa. Częste wyśmiewanie ich wad fizycznych – (garbów wielbłąda i szyi żyrafy) w puencie wierszy staje się ich zaletą. Podobnie jak autorzy bajek tradycyjnych, poeci piszący dla dzieci podejmują częstokroć temat hipopotama i jego zamiłowanie do błota oraz jego niezręczność, kangura i jego duże stopy, zebry i jej „ubarwienia” w czarno-białe paski, małpy i jej zamiłowania do naśladowania i przedrzeźniania, strusia i jego zwyczaju chowania głowy w piasku. Podsumowując powinnam tu zaznaczyć, że nie zarysowałam wszystkich możliwych postaci zwierzęcych, ukazałam najbardziej reprezentatywne. Moim celem było ustalenie ich źródeł pochodzenia, zanalizowanie mechanizmów przenoszenia ich z tradycji literackiej lub ludowej na grunt dziecięcy, zaobserwowanie transformacji tych postaci oraz ustalenie funkcji, które pełnią.