La langue d’oïl et d’oc dans le français contemporain

Temos aktualumas. Vargu ar rasis pasaulyje kalba, kuri neturėtų šiokių ar tokių atmainų. Jau ankstyvoje kalbos raidoje pačios pirmosios atmainos buvo tam tikroje teritorijoje susidariusios tarmės t. y. dialektai. Kiekvienos šalies skiriamasis bruožas yra jos dialektai, kuriems būdingos savitos morfologijos, sintaksės ir leksikos sistemos. Tai liudija tiek garsių autorių, tokių kaip M. Baris, H. Walter, M. Yaguello, J. P. Levet, tiek lingvistų, tokių kaip Z. Zinkevičius, A. Baranausks parašyti darbai. Tyrimo tikslas. Pristatyti pagrindinius prancūzų ir lietuvių kalbų dialektus. Tyrimo dalykas. Lietuvių ir prancūzų dialektų palyginimas. Tyrimo tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai: 1) Apibrėžti dialektologijos sąvoką; 2) Aprašyti Prancūzijos oïl ir oc dialektus bei išskirti pagrindinius fonetinius, morfologinius, sintaksinius, leksinius skirtumus; 3) Išskirti Lietuvos regionus ir jiems būdingus dialektus; 4) Palyginti Prancūzijos dialektus su Lietuvos dialektais. Tyrime panaudoti aprašomasis ir lyginamasis metodai. Aprašomasis metodas skirtas atskleisti svarbiausius Prancūzijos ir Lietuvos dialektų bruožus. Lyginamasis – išskirti pagrindinius panašumus ir skirtumus tarp lietuvių ir prancūzų dialektų. Dialektų analizė prasidėjo nuo 19 amžiaus, kai susiformavo lingvistikos mokslo šaka – dialektologija. Žanas-Baptistas Carlonė buvo pirmasis pradėjęs rašyti apie tarmes. Jo pirmasis publikuotas poezijos rinkinys buvo pavadintas «Marenda à Tsesalet ». Vėliau jis išleido autobiografinę, dviejų dalių knygą « Gyvenimo etapai », kurioje Carlonė pasakojo savo kelionių po Prancūziją ir Italiją įspūdžius. 1908 metais pasirodė garsiausias Carlonės šedevras «Dialekto "valdonė" žodynas », kuriame atsispindėjo Italijoje gyvenančių kaimiečių ir žemdirbių kalba. Kitas nusipelnęs veikėjas dialektologijos mokslo šakai buvo Žiulis Gillieronas. Pats didžiausias jo nuopelnas – prancūzų kalbos atlaso sudarymas. «L'Atlas linguistique de la France » yra sudarytas iš 12 tomų žemėlapių. Visų pirma Gillieronas paruošė labai smulkią anketą ir sudarė planą, kurį vykdė, prekybininko, bet lingvistika besidominčio, Edmundo Edmonto pagalba. Prancūzijos žemėlapį Gillieronas suskirstė į 639 vietoves, į kurias reikėjo nuvykti ir jas ištyrinėti. Kiekvienas iš apklausiamų reiškinių turėjo savo žemėlapį. Medžiaga atlasui buvo surinkta palyginus greitai ir 1912 metais jo publikacija buvo baigta. Dialektologijos terminą galutinai įvedė belgų lingvistas, profesorius Žanas Haustas. Svarbiausias jo darbas buvo Valonės dialekto atlaso sudarymas. Visa Prancūzijos teritorija yra suskirstyta į du didelius lingvistinius regionus. « La langue d'oïl », kuri dominuoja šiaurėje ir « la langue d’oc » - pietuose. Dar galima išskirti Franko – Provensalio dialektą, kuris turi keletą atskirų tarmių, sudarančių kalbinį porūšį, besiskiriantį nuo šiaurinio ir pietinio dialektų. « La langue d'oïl » paprastai yra vadinama šiuolaikinė prancūzų kalba. Kita vertus, « les langues d'oïl » reiškia, kad šiaurinėje Prancūzijos dalyje yra regionų, kuriuose vartojama vietinė kalba. Kaip pavyzdį galima pateikti Bretanės regioną, kuriame įvairios organizacijos bando išsaugoti regioninę kalbą per kultūrinius renginius, švietimą, akademinius tyrinėjimus ir spaudą. « La langue d’oc » yra kalbų grupė vartojama Prancūzijos pietuose ir Ispanijos šiaurėje. Šios kalbos skirstomos į šešis pagrindinius dialektus : Langedokas, Limuzenas, Overnė, Provancas, Gaskonas ir pietų Alpės. Pietų Prancūzijos gyventojai kalba vienu iš šešių dialektų, nes nėra bendros, visus dialektus jungiančios kalbos. Lietuvos dialektus pradėta skirstyti nuo 1653 metų, bet tik 19 amžiaus pabaigoje Baranauskas ir Jaunius savo darbuose išskyrė, kad lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Tačiau, kai kurie lingvistai aiškina, kad Lietuvoje yra keturi dialektai ir dar prideda Dzūkijos ir Suvalkijos dialektus. Analizuojant ir lyginant prancūzų dialektus su lietuvių, buvo remtasi fonetiniu aspektu, nes garsų sistemoje atsiradę pasikeitimai labiausiai paliečia žodžius ir keičia norminę kalbą. Atliktas tyrimas parodė, kad prancūzų ir lietuvių dialektai turi bendrų, bet visgi daugiau skirtingų bruožų. Pavyzdžiui, Prancūzijos pietuose yra tariama balsė e žodžio gale, o aukštaitijoje ir žemaitijoje, jeigu žodžio galas yra nekirčiuotas, galūnės visai netariamos. Galima pastebėti, kad Prancūzijos šiaurėje kaip ir aukštaitijoje yra stipriai kirčiuojamas pirmas, kiekvieno žodžio skiemuo. Kiekviename Lietuvos ir Prancūzijos regione galima rasti žodžių, kurių reikšmės yra nesuprantamos, todėl labai dažnai žmonės negali vieni su kitais susikalbėti. Tyrime buvo išanalizuoti pagrindiniai Prancūzijos ir Lietuvos dialektai. Buvo smulkiai aprašyti šeši oc ir trys Franco – Provensalio dialektai, bei pateikti jų tarmę iliustruojantys pavyzdžiai. Prieduose pateikiami visų lietuvos dialektų pavyzdžiai.

The relevance of the topic. Each country or region is characterized by one, two or more dialects. Each dialect has its unique morphology, syntax and lexical system, which is confirmed by well-know authors such as A. Baris, H. Walter, M. Yaguello, and J. P. Levet, as well as Lithuanian linguists such as Z. Zinkevičius, A. Baranauskas. The goal of the topic. present main dialects of French and Lithuanian languages. The subject of the topic. Compare Lithuanian and French dialects. Tasks of the topic: • to define the term of dialectology; • to describe the French „oil“ and „oc“ dialects and distinguish the main phonetic, morphological, syntactic, lexical differences; • to exclude the regions of Lithuania and their specific dialects; • to compare the French and Lithuanian dialects. Descriptive and comparative methods are used in the study. The descriptive method is used to reveal the most important French and Lithuanian dialect features. The comparative method is used to distinguish the main similiarities and differences between Lithuanian and French dialects. The dialectical analysis began in 19th century when linguistic science – dialectology - was formed. Jean - Baptiste Carlone was first who started to write about dialects. His first poetry collection was called "Marenda a Tsesalet". Later he released an autobiographical, two-part book "Stages of life" where he described his tavelling experience to France and Italy. In 1908 the most famous Carlone‘s masterpiece "The dictionary of dialect „Valdonė“" was published, where the dialects and spech of Italian villagers and farmers languages were reflected. Another linguist who was contributed tho the dialectology science was Jules Gillieron. His biggest merit was the French atlas. "L'atlas linguistique de la France" was consisted of 12 maps. First of all, Gillieron prepared a detailed questionnaire and made a plan. He worked with E. Edmond, who being a trader was interested in linguistics. Gillieron divided the French map into 639 areas, which he had to visit and examine. Each area had its own map. The atlas was completed pretty quickly and published in 1912. The term dialectology was finally introduced by Belgian linguist, professor Jean Haust. His most important work was „Walloon dialect atlas“. The French territory is divided into two large linguistic regions. "La langue d'oil" dominates in the north and "la langue d'oc" - in the south. It is also possible to distinguis third dialecte of Franco-Provencal which is an intermediary dialect between "la langue d'oil" and "la langue d'oc". On the one hand "la langue d'oil" is called the modern French speech. On the other hand "les langues d'oil" means that northern France is the region with its local language. "La langue d'oc" is a group of languages used in the south of France and in the north of Spain. These languages are divided into six major dialects. The population in Sauthern France speaks one of those six dialects as there is no common language linked to all the dialects. Lithuanian dialects were started to be divided in 1653. Only in the end of the 19th century Baranauskas and Jaunius in their works seperated Lithuanian dialects: ‚aukštaičių“ and „žemaičių“. However, some linguists clarify that Lithuania has four dialects and include the dialects of „Suvalkija“ and „Dzūkija“ the Lithuanian dialects. The analysis and comparison of French and Lithuanian dialects was based on a phonetic aspect, which resulted in changes in fonetic system. The research shows that the French and Lithuanian dialects have both common and different features. For example, in the south of France a vowel letter "e" is pronounced at the end of the word. However, in Aukštaitija and in Dzūkija the word endings are not pronounced at all. It can be observed that in the north of France and in Aukštaitija is a strong stress on the first sylable of each word. In each region of France and Lithuania there are words which meanings are unclear. Therefore people cannot often communicate with each other. In the study main French and Lithuanian dialects were analysed.Six oc and three Franco-Provencal dialects were described in details. Lithuanian dialects examples can be found in annexes..

L’actualité du sujet. Chaque pays ou chaque région se caractérise par un ou plusieurs dialectes. C’est une variété d’une langue dont les caractéristiques morphologiques, syntaxiques ou lexicales dominantes sont sensibles aux utilisateurs. La branche de la linguistique qui étudie les variétés linguistiques non standardisés est la dialectologie. L’objectif du présent travail est de mieux comprendre l’état actuel des dialectes français et lituaniens. L’objet du travail c’est la comparaison des dialectes lituaniens avec ceux du français. Les tâches sont suivantes : 1) Définir le terme de la dialectologie ; 2) Présenter les dialectes français et leurs différences phonétiques, morphologiques, syntaxiques et lexicales ; 3) Étudier les dialectes lituaniens ; 4) Comparer les dialectes lituaniens avec ceux du français. Les méthodes utilisées sont : La méthode descriptive pour décrire les traits principaux des dialectes français et lituaniens. La méthode comparative pour analyser les différences et les similitudes des dialectes français et lituaniens. L’étude des patois, apparue au XIXe siècle se voulait une discipline de l’histoire positiviste et s’intéressait avant tout aux dialectes ruraux traditionnels. Contrairement à la langue écrite, soumise à plus de règles, les dialectes conservent davantage les anciennes structures linguistiques; leur étude visait ainsi une reconstruction du paysage linguistique d’autrefois. Jean-Baptiste Cerlogne était le premier à écrire en patois considéré à son époque le parler des illettrés. Cerlogne, homme du peuple, appelait le patois « Langue de sa mère » car c’était la langue qu’il parlait habituellement. Son amour pour cette langue lui a donné l’idée de la mettre par écrit dans ses œuvres en franco-provençal. Ses œuvres : « Marenda à Tsesalet ». C’était la recueille des poésie en patois. Plus tard Cerlogne a écrit une autobiographie en deux parties, où il racontait ses séjours en France, en Vallée d'Aoste et au Piémont « Les étapes de la vie ». En 1908 il a publie « Le dictionnaire du dialecte valdôtain ». Pour réaliser cette œuvre fondamentale, Cerlogne collectait de jour en jour les mots prononcés par les humbles gens et par les paysans valdôtains. La dialectologie, issue des travaux du linguiste allemand George Wenker, a été établie définitivement comme science par un dialectologue, phonéticien et linguiste suisse Jules Gilliéron. De 1902 à 1909, il a publié l’Atlas linguistique de la France. L’atlas comportait 1421 cartes complètes (et 499 cartes partielles) de grand format. Jules Gilliéron travaillait en collaboration avec E. Edmond, qui était commerçant mais s’intéressait beaucoup au linguistique. Dans une carte d'atlas, les mots sont notés en alphabet phonétique et se propose d'aider le lecteur à comprendre des formes, des zones cohérentes aux plans tant lexical, morphologique que phonétique. Il faut préciser que c’était un professeur de l’université de Liège, Jean Haust qui a définitivement défini le terme de dialectologie. C’est en 1921 qu’il a entrepris sa grande œuvre : « L’élaboration d’un atlas linguistique de la Wallonie ». Il a mis en œuvre un questionnaire d’environ de deux mille questions, qui était la base de son ambitieuse enquête de terrain. Il a publié quelques cartes, mais la mort a interrompu son œuvre. La France est divisée en deux grandes régions linguistiques : la langue d’oïl qui domine au nord et la langue d’oc qui est utilisée au sud. On peut encore distinguer le dialecte franco-provençal qui est intermédiaire entre la langue d’oïl et la langue d’oc. Le terme langue d'oïl désigne globalement la branche des langues gallo-romanes. Au singulier, la langue d'oïl est synonyme du français. Elle implique alors que les variétés du domaine d'oïl soit des dialectes de la langue française, ou plutôt des variantes mutuellement intelligibles avec le français. Au pluriel, langues d'oïl signifient qu'il y a des langues distinctes dans le domaine d'oïl. L’occitan ou langue d’oc est une langue romane parlée dans le tiers sud de la France. L’occitan est divisé en six dialectes principaux : l’auvergnat, le gascon, le languedocien, le limousin, le provençal et le vivaro-alpin. Un locuteur de cette langue parle un des dialectes d’oc car il n’existe pas de standard oral unifié. On commence à distribuer les dialectes lituaniens à partir des années 1653, mais c’est seulement à la fin du XIXe siècle Baranauskas et Jaunius ont distingué que le lituanien comprend deux dialectes principaux : Haute Lituanie ou Aukštaitija et Samogitie ou Žemaitija. Pourtant les autres linguistes expliquent qu’il y a quatre dialectes en Lituanie et ils ajoutent encore Dzūkija ou Dainava et Sudovie ou Suvalkija. En analysant les dialectes français et lituaniens j'ai pris en compte l’aspect phonétique, car les modifications parues dans le système des sons, touchent beaucoup de mots et change la langue standard. La recherche faite a montré que les dialectes français et lituaniens ont les traits différents et communs. Par exemple, en France, au sud, on prononce la voyelle e à la fin d’un mot. Pourtant la Samogitie et le dialecte de haut-lituanien ont tendance à ne pas prononcer les terminaisons. On peut remarquer que, au nord du France et en dialecte Samogitien très souvent l'accent est mis sur la première syllabe du mot. En France et en Lituanie, il y a des mots inconprehensibles pour ceux qui parlent un autre dialecte c'est pour ça que trés souvent les gens ne peuvent pas communiquer. Dans la recherche, ont été analysé les principaux dialectes de la Lituanie et de la France. On a été décrit en détail six dialectes de la langue d'oc et trois dialectes de franco-provençal. Dans les annexes on peut trouver des exemples des dialectes lituaniens.