Cold war in psychiatry - Human factors, Secret Actors

Šaltasis karas psichiatrijoje – tai pirmasis nuodugnus mokslo veikalas apie politinio smurtavimo sovietinėje psichiatrijoje problemą ir Pasaulio psichiatrų asociaciją (WPA), pagrįstas plačiu literatūros moksliniu tyrinėjimu ir pokalbiais su pagrindiniais veikėjais abiejose barikadų pusėse. Daugiau kaip keturias dešimtis metų politinio smurtavimo Sovietų Sąjungos psichiatrijoje problema buvo pagrindinis pasaulio psichiatrų bendruomenės darbotvarkės klausimas. Viena vertus, šios problemos padarinys – apsikeitimas piktomis pastabomis, tačiau, kita vertus – ji skatino nuolatines diskusijas apie žmogaus teises ir profesinę etiką. Per tuos metus pasaulio psichiatrų asociacija (WPA), apie kurią plėtojosi daugiausia diskusijų, priėmė seriją etikos normų ir žmogaus teisių deklaracijų, kurios pasmerkė psichiatrijos taikymą ne medicinos tikslams ir įdiegė skundų dėl šių taisyklių laužymo tyrimo mechanizmus. Politinis smurtavimas psichiatrijoje paremtas psichiatrinių diagnozių netinkamu naudojimu, gydymu ir sulaikymu bei įkalinimu, siekiant sutrukdyti tam tikrų sovietinės visuomenės asmenų ir grupių pagrindines žmogaus teises. Ši praktika dažnai pasitaikanti, tačiau ne išimtinė, totalitarinio režimo šalyse. Tokio režimo valstybėse politinės opozicijos asmenų žmogaus teisių pažeidinėjimai neretai slepiami prisidengiant psichiatriniu gydymu. Demokratinėse visuomenėse „demaskatoriai“, pranešantys apie pusiau slaptas, neteisėtas daugelio įmonių praktikas ir pinkles, priskiriami netinkamam politiniam psichiatrijos taikymui. Totalitarinėse valstybėse aukos dažniausiai yra asmenys, politiškai ir etiškai nepritariantys valstybės taikomiems apribojimams, besilaikantys religinių įsitikinimų arba sudarantys kitas nepriklausomas grupes arba asmenys, kurie bando sukurti sąjungas. Demokratinėse visuomenėse dar pasitaiko atvejų, kai valstybė netiesiogiai baudžia asmenis, kurie demaskuoja vyriausybės veiksmus, jų nuomone, neginančius visuomenėse interesų. „Demaskatoriai“ ir asmenys, protestuojantys prieš iškilių asmenybių priekabiavimą, kartais tiesiogiai arba netiesiogiai yra valstybės aukos, jeigu valstybė palaiko pagrindines politines tendencijas. the state is the accomplice of major industry. Psichiatrija neretai tampa smurtavimo įrankiu, o tuo tarpu elgesys priskiriamas psichinei ligai. Disertacijoje aprašytos dvi pagrindinės linijos – tai gyvenimo istorijos dviejų psichiatrų, kurie augo ir dirbo „skirtingose barikadų pusėse“ – vienas Rytuose, o kitas – Vakaruose, tačiau kurie 1984-1989 m.m. laikotarpiu tapo draugais ir nors iš pažiūros buvo skirtingų politinių įsitikinimų, juos vienijo vienodas požiūris į daugelį vertybių ir bendros nuomonės bei įsitikinimai. Per penkerius metus, kuomet jie dirbo kartu, tarp šių psichiatrų užsimezgė tamprus ryšys, kuris išliko iki šiandienos. Jų istorija liečia visą dvidešimtojo amžiaus Europos politinę ir visuomenės istoriją ir susiaurina ją iki žmogiškojo lygmens: kaip politinė raida įtakojo žmogaus moralę ir elgesį, ir atvirkščiai – kaip žmogaus moralė ir elgesys įtakojo politinę raidą. Viena linija – tai daktaro Melvino Sabšino, kuris 1974-1997 m.m. buvo Amerikos psichiatrų asociacijos Medicinos direktorius bei 1983-1989 m.m. ėjo Pasaulio psichiatrų asociacijos (WPA) (kai pasaulio psichiatrijoje vyravo politinio smurtavimo Sovietų Sąjungos psichiatrijoje problema) Vykdomojo Komiteto sekretoriaus pavaduotojo pareigas, istorija. Melvinas Sabšinas, kuris užaugo Niujorko politinių kairiųjų žydų aplinkoje, studijuodamas Luizianoje įstojo į Amerikos Komunistų partiją ir joje aktyviai reiškėsi bei kovojo civilinių teisių judėjimo labui. Jis buvo partijos narys ir užsiėmė politine veikla iki šeštojo dešimtmečio pradžios. Daugelį metų, mažiausiai iki 1974-ųjų, daktaras Sabšinas buvo sekamas FTB. Galiausiai karjera jį nuvedė į Amerikos psichiatrų asociaciją. Sabšinui direktoriaujant, Amerikos psichiatrija tapo vyraujančia pasaulio psichiatrijos jėga, o metiniai Amerikos psichiatrų asociacijos susirinkimai – svarbiausiu moksliniu psichiatrijos įvykiu. Kita linija – tai daktaro Jocheno Neumano, kuris augo nedidelio Rytų Vokietijos miestelio vidutinės klasės šeimoje, istorija. Neumanas įsiliejo į komunistinio jaunimo judėjimą – LVJ („Laisvas Vokietijos Jaunimas“ arba vok. FDJ (Freie Deutsche Jugend) – ir 1954 m., prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį įstojo į Komunistų partiją (SED). Jis tapo įsitikinusiu komunistu ir tikėjo sistema, kurią padėjo kurti. Tačiau, aštuntajame dešimtmetyje gavęs pasiūlymą bendradarbiauti su Rytų Vokietijos slaptąja policija Štazi, jis atsisakė „šniukštinėti“ kitų žmonių gyvenimus ir jo nuomone buvo nemoralu dirbti sistemoje, šnipinėjančioje kitus žmones. Kurį laiką Štazi tikrino jį patį. 1984 m. Neumano ryšys su Štazi atsinaujino, kai Rytų Vokietijos psichiatrų asociacija sėkmingai iškėlė daktarą kandidatu į Pasaulio psichiatrų asociacijos viceprezidento postą. Vykdomajame Komitete Neumanas dirbo penkerius metus, reguliariai informuodamas Štazi Rytų Berlyne, psichiatrijos lyderius Maskvoje ir netiesiogiai – sovietinį KGB. Šaltasis karas psichiatrijoje nuodugniai nagrinėja politinio smurtavimo psichiatrijoje problemą, kuri Sovietų Sąjungoje prasidėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Autorius nagrinėja priežastis, kada ir kaip sovietų valdžios organai nusprendė panaudoti psichiatriją malšinimui bei kas iš sovietų pusės buvo atsakingas už šią praktiką ir kaip ji aštuntajame dešimtmetyje išsivystė į pagrindinę represijų priemonę. Disertacijoje išdėstyta politinio smurtavimo raida, Vakarų psichiatrų asociacijų reakcija ir, galiausiai, kaip ši problema tapo pagrindiniu Pasaulio psichiatrų asociacijos darbotvarkės klausimu, dėl ko 1983 m. pradžioje Tarybų Sąjungos Visuotinė psichiatrų ir neuropatologų asociacija nusprendė išstoti iš Pasaulio psichiatrų asociacijos. 1983 m. Vienoje vykusiame Pasaulio psichiatrų kongrese Vengrijos delegatas daktaras Palas Juhašas buvo išrinktas Viceprezidentu. Tačiau, daktaras Juhašas buvo pašalintas iš ministerijos ir Komunistų partijos ir patyrė stiprų Vengrijos valdžios organų ir KGB spaudimą. Jis mirė 1984 m. pradžioje, kas atvėrė kelią Štazi į šį postą paskirti daktarą Jocheną Neumaną. Van Vorenui buvo suteikta galimybė nevaržomam naudoti informaciją iš asmeninių Jocheno Neumano, kuris 1984-1989 m.m. laikotarpiu išsamiai raportavo VDR vadovybei apie tai, kas vyko pasaulio psichiatrų asociacijoje, archyvų. Tarybų Sąjungos psichiatrų asociacijai pagaliau pavyko grįžti į Pasaulio psichiatrų asociaciją per 1989 m. spaly audringai vykusį Pasaulinį kongresą, tačiau tam tikromis sąlygomis ir atstovaujant palaipsniui yrančią valstybę.

Cold War in Psychiatry is the first in-depth study of the issue of Soviet political abuse of psychiatry and the World Psychiatric Association (WPA) and based on extensive literature research, archival research and interviews with the main actors on all sides of the barricades. For more than forty years the issue of political abuse of psychiatry in the Soviet Union dominated the agenda of the world psychiatric community. The issue has on one hand resulted in angry exchanges, yet on the other hand it has stimulated an ongoing debate on human rights and professional ethics. During those years the World Psychiatric Association (WPA), around which most of the discussions evolved, adopted a series of ethical codes and declarations on human rights that condemn the use of psychiatry for non-medical purposes, and also installed mechanisms to investigate complains of violations of these regulations. Political abuse of psychiatry refers to the misuse of psychiatric diagnosis, treatment and detention for the purposes of obstructing the fundamental human rights of certain individuals and groups in a given society. The practice is common to but not exclusive to countries governed by totalitarian regimes. In these regimes abuses of the human rights of those politically opposed to the state are often hidden under the guise of psychiatric treatment. In democratic societies “whistle blowers” on covertly illegal practices by major corporations have been subjected to the political misuse of psychiatry. In totalitarian states, the victims are usually those who are politically and ethically opposed to the restrictions imposed by the state, those who hold religious beliefs or who form other independent groups and those who attempt to organize unions. In democratic societies there are still individuals who are indirectly punished by the state when they expose actions of government that they believe not to be in the interests of society. Whistle blowers and those who protest against harassment by prominent figures are sometimes victims of the state directly or indirectly where the state is the accomplice of major industry. Psychiatry is usually drawn into the abuse when the behavior is attributed to mental illness. The red threads through the dissertation are the life stories of two psychiatrists, who grew up and worked on either side of the East-West divide, but who in the period 1984-1989 became friends and, although seemingly of contrary political belief, shared many values and believes. In the course of the five years they worked together they developed a close bond that lasts until today. Their stories encompass the whole political and social history of Europe in the twentieth century and bring it down to the human level – how did political developments influence human morals and behavior, and vice versa. One thread follows the story of Dr. Melvin Sabshin, who was Medical Director of the American Psychiatric Association in 1974-1997 and served as Associate Secretary on the Executive Committee of the World Psychiatric Association (WPA) in 1983-1989, when world psychiatry was dominated by the issue of political abuse of psychiatry in the Soviet Union. Melvin Sabshin, who grew up in a politically leftists Jewish environment in New, joined the Communist Party of America while studying in Louisiana and was politically active within the Party and on behalf of the civil rights movement. He continued his membership and political activity until the early 1950s. For many years, and at least until 1974, Dr. Sabshin remained under FBI surveillance. His career took him eventually to the APA. Under his directorship, American psychiatry became the dominant force in world psychiatry and the annual meetings of the APA the most important scientific events in psychiatry. The other thread follows the story of Dr. Jochen Neumann, who grew up in a middle-class family in a small town in Eastern Germany. Neumann joined the communist youth movement, FDJ, and in 1954 joined the Communist Party (SED), just before he turned eighteen. He became a convinced communist and a believer in the system he was helping to build. However, when he was asked in the 1970s to collaborate with the East German secret police Stasi he refused to “sniff” into other people’s lives and found it immoral to participate in this system of spying on others. For some time he was subjected to Stasi screening himself. In 1984, his contact with the Stasi resumed when he was successfully nominated by the East-German Psychiatric Association for the post of Vice President of the World Psychiatric Association. He served on the Executive Committee for five years, reporting on a regular basis to the Stasi in East-Berlin, the psychiatric leaders in Moscow and, indirectly, to the Soviet KGB. Cold War in Psychiatry discusses in detail the issue of political abuse of psychiatry that started in the Soviet Union in the late 1950s.The author analyzes the reasons when and why the Soviet authorities decided to use psychiatry as a means of repression, and who on the Soviet side were responsible for this practice and how it developed into one of the main tools of repression in the 1970s. The dissertation explains how the political abuse developed, the reaction by Western psychiatric associations and, eventually, how the issue dominated the agenda of the World Psychiatric Association, leading to the decision by the Soviet All-Union Society of Psychiatrists and Neuropathologists to leave the World Psychiatric Association in early 1983. At the World Congress of Psychiatry in Vienna in 1983, a Hungarian delegate -Dr. Pal Juhasz - was elected as Vice-President. However, Dr. Juhasz was ousted from the Ministry and the Communist Party and put under severe pressure by the Hungarian authorities and the KGB. He died in early 1984, which opened the door for the Stasi to nominate Dr. Jochen Neumann. Van Voren was given full access to the personal archives of Jochen Neumann, who during the years 1984-1989 reported in detail to the DDR leadership on what was happening within the World Psychiatric Association. In the end, the Soviet psychiatric society managed to return to the World Psychiatric Association during a tumultuous World Congress in October 1989, however under conditions and representing a country that was gradually disintegrating.