Ar atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo politika Europos Sąjungoje atitinka energetinio teisingumo teoriją?

Abstract

ES siekiama, kad Europoje būtų naudojama kuo daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamos energijos ir tokiu būdu ES šioje srityje taptų lyderiaujančia valstybe pasaulyje. Šio tikslo pasiekimui valstybės narės turi tinkamai įgyvendinti Direktyvą. Darbe aptarta, kad siekiant bendrojo tikslo ne visos valstybės turi vienodas galimybes naudoti tiek atsinaujinančių energijos šaltinių, kiek numatoma Direktyvoje ir pasiekti Direktyvoje įtvirtinto tikslo. Siekiant užtikrinti bendrojo privalomojo tikslo pasiekimą, Direktyvoje apibrėžtos šios atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo sistemos – paramos schemos, valstybių (tiek ES narių tiek trečiųjų šalių) bendradarbiavimas bei nacionaliniai planai. Būtent šios skatinimo sistemos užtikrina valstybių narių galimybę pasiekti Direktyvoje įtvirtintus ES tikslus, nepriklausomai nuo jų turimų išteklių. Šiame darbe išskirta energetinio teisingumo teorijos taikymo svarba. Atliktas tyrimas, kurio metu apibrėžta, kad Direktyvoje nurodytos atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonės atitiks energetinio teisingumo teoriją tuo atveju jei skatinimo priemonių taikymas užtikrins prieinamumo, įperkamumo, gero valdymo, teisingo proceso, tvarumo, paskirstymo, kartų lygybės ir atsakomybės principų įgyvendinimą. Šiame darbe buvo iškelta hipotezė, kad Direktyvoje aprašyta atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo politika neatitinka energetinio teisingumo teorijos. Naudojant įvairius tyrimo metodus ir atlikus analizę paaiškėjo, jog nagrinėjamos atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonės tik iš dalies atitinka energetinio teisingumo teoriją. Analizės metu nustatyta, kad Direktyvoje įtvirtintos atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo politikos atitikimas energetinio teisingumo teorijai priklauso išimtinai nuo valstybių narių atliekamų bei planuojamų veiksmų. Atitinkamai, atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo priemonių atitiktis energetinio teisingumo teorijai bus užtikrinta tik tuo atveju jei valstybės narės Direktyvą nacionalinės teisės aktuose taikys tinkamai ir atsižvelgs į energetinio teisingumo teorijos principus.

In the European Union, the aim is to maximize the use of energy from renewable sources in Europe and make the European Union a world leader in this field. To achieve this, Member States has an obligation to properly implement the Directive analyzed in this thesis. It is discussed in the thesis that not all states have the same capacity to fulfill Directives aims on the use of renewable energy. Ensuring the achievement of the overall binding target the Directive defines a framework for the promotion of renewable energy sources - support schemes, cooperation between countries (both EU Member States and third countries) and national plans. It is these promotional systems that enable Member States to achieve the EU objectives set out in the Directive, regardless of their available resources and capacity. The importance of the compliance of the legal act with the theory of energy justice is highlighted in this work. A study has been carried out to determine that the measures for promoting renewable energy in the Directive will be consistent with the theory of energy justice if the application of promotion measures ensures the implementation of the principles of accessibility, affordability, due process, good governance, sustainability, intragenerational equity, intergenerational equity and responsibility. In this work, it was hypothesized that the policy of promoting the use of renewable energy sources described in the Directive does not correspond to the theory of energy justice.