Tapsmas mažuma ir negalios kritika

Abstract

Šiuolaikinėje filosofijoje bei kituose humanitariniuose moksluose mažumų padėtis tampa itin aktualia tema. Nors iki XIX a. pab. - XX a. pr. mažumos buvo skatinamos prisitaikyti prie daugumos, neišsiskirti, nepabrėžti savo skirtybių, vis tik šiandieninėje, modernioje visuomenėje politika mažumų atžvilgiu yra gerokai pasikeitusi. Mažumas yra siekiama integruoti į visuomenę, nepanaikinant jų skirtybių, išlaikant mažumos pasididžiavimo jausmą nepaisant to, kad neatitinkama daugumos standartų. Savo ruožtu visuomenės dauguma nebepasižymi represuojančiu požiūriu į mažumas. Šioje vietoje tampa itin aktualūs Gilles‘io Deleuze‘o ir Felixo Guattari tyrinėjimai, kurie pateikia tapsmo mažuma konceptą savo knygoje „Tūkstantis plokštikalnių: kapitalizmas ir šizofrenija“ („Mille plateaux: Capitalisme et schizophrénie“ 1980). Šios koncepcijos pagalba mažumos skatinamos ne tiesiog būti moliarinėmis, o patapti molekulinėmis. Šiame darbe siekiama atskleisti, kaip tokios grupės funkcionuoja, plečiasi. Taip pat stengiamasi parodyti, kad grupių dinamika yra tiesiogiai susijusi su tokiomis sąvokomis kaip daugialypumai, afektai, asambliažai bei kitais ne mažiau svarbiais terminais. Vis tik, kai kurių visuomenės narių fizinės, protinės, psichinės savybės gerokai skiriasi nuo daugumos. Tapsmo mažuma konceptas gali padėti įsisamoninti, jog savo ribotų galimybių suvokimas gali atverti naujas galimybes neįgaliajam. Tam tikslui pasiekti yra pasitelkiami įvairūs filosofiniai aspektai, remiamasi įvairių mąstytojų, sociologų tyrinėjimais. Šiame darbe taip pat nagrinėjama neįgaliųjų integracijos problematika, pateikiama kaip normatyvinės negalios apibrėžimas stabdo individo bei bendruomenės tapsmą mažuma. Taipogi yra bandoma susieti tapsmo mažuma konceptą su negalia beigi ko reikia, kad patapti mažuma.